Tėvų karšinimas (5)

Tai, kaip suprantu, ji turi savo vaikų? Ji nėra visai vieniša.

vieną dukrą ir vieną anūką, ir anūkę, tokią visišką vargo vakarienę. Merginai jau beveik trisdešimt, mėnesį dirba, pusmetį nedirba kur tik nepayveno ir Vilniuje, ir Kaune, ir Šiauliuose, ir Klaipėdoj. Taip ir klajoja. Ten tikriausia didžiausia pagalba būtų ne motulė, o va ta dukra, na motulei anūkė.

Žinau moterį, kuri nukaršino savo draugę, nes vaikai jos nenorėjo (per 8-erius karšinimo metus jie savo mamą teaplankė gal du tris kartus). Bet jie užrašė jai butą ,,su išslaugymu'' (buvo parašytas testamentas su sąlyga slaugyti). Mirus tai ligonei, butas liko slaugytojai, o šioji savo butą paliko gyventi savo sūnui.
Manau, kad ir mažame miestelyje kuriasi jaunos šeimos ir reikia kokiu nors būdu gauti naujai šeimai ploto (o įpirkti nėra už ką).
Papildyta:

Sunku pasakyti, ar ta ,,klajojanti'' anūkė turės tiek ištvermės, kad galėtų dirbti tokį nelengvą darbą. Nors pakalbint galima.
Bet jei yra duktė ir dar anūkas vienas, tai jau ir paspirtis yra. Kažin ar jūs galte pati daug prisidėti. Nebent pinigais (kad ir 50 litų slaugytojui pridėti) arba vakarais ar svaitgaliais kartais padėti. Ir tai būtų labai daug.
Jei liga rimta, tai anksčiau ar vėliau ji progresuos. Tada ir bus kitos galimybės. Bet vien pinigai be žmonių pagalbos rankų mažai ką reiškia.

žinau ir aš ne vieną tokį atvejį. Motuylės penkiaaukštyje yra 15 negyvenamų butų. Praktiškai viena laiptinė. Ir taip daugelyje namų yra. Niekam, visiškai niekam jų nereikia. Tai va buto, kuris perspektyvoj žada nešti ne pelną, o nuostolius- už šildymą mokėti reikės, niekas ir nenori. Jis ten kainuoja daugių daugiausia 15 tūkstančių, tai kas čia yra, geriausiu atveju dviejų metų atlygis.
Ir tai jis kainuoja ten tiek todėl, kad plastikiniai langai, kad parketas ir kad buitinė technika, ir dujinė nauja. Ten vieno kambario butas.
O motulės draugės, jos jos bendraamžės, ką iš jų paparašysi. Vaikščiojo kompanija į trečio amžiaus universitetą, o dabar...visos jos ligotos.
Papildyta:


na jie toli žemaitijoje, o aš Vilniuje. Finansiškai prisidėti tai aš galiu, bet niekas iš manęs tų pinigų neima, su ta intencija, kad kol klajojančioji gyvena/o Vilniuje aš ją ir išlaikau. Na buto nuoma ir maistas. O anūkė nepasirūpins. Tai neįmanoma, tiesiog.

Vis dėlto tėvų priežiūra yra vaikų pareiga. O jau jie savo ruožtu pasiima į talką savo užaugusius (ar dar neužaugintus) vaikus (anūkus).
Jūs jau tai šeimai ir taip padedate, juo labiau, kad jie tai ir vertina (neima dar pinigų). O kaip jie patys spręs savo problemas, tai jau jiems ir duota užduotis. Jie ras sau kokį nors priimtiną variantą.
Liga dažnai ateina netikėtai. Todėl aš ir manau, kad geriausia, kai vienas vaikų lieka gyventi su tėvais. Tada vis didesnė pagalba yra ištikus bėdai.

tai jie ir rūpinasi, niekas nepalieka ir nepaliks likimo valiai motulės. Bet aš čia klausinėju, kad nu al dar kas nors yra neagpalvota, nežinoma, žinot kaip būna.
Jei taip iš tiesų, tai visada galvojau jo tokios ligos neateina ūmiai. Kaip pasakyt, kai per porą savaičių viskas pasikeičia, per porą parų praktiškai, ir dar šitaip. Prieš pusantro mėnesio mes buvom svečiuose, ji buvo nuvažiavus pati į svečius pas savo seseris. Grįžo. Pasiskundė svaigstančia galva, kad rankom kažkaip sugraibyt smulkius daiktus sunku. Na nusprendė paguldyt ligoninėn ištirti. Paguldė. Tą dieną nieko, kitą dieną nieko. Darė smegenų galvos tomorafiją, kaip visada tokiais atvejais i plečiančius lašina. O trečią dieną atėjo aplankyt ir sveiki atvykę, motulė jų nebepažįsta. Visi buvo šoke, gydytojas taip pat.

Klausinėtis turėtų jie. Nes jie geriausiai žino savo sąlygas, galimybes ir norus (turbūt turi internetą?). Kas iš to, kad jūs žinosit tūkstantį ir vieną būdą, kaip iš to išeit, bet jeigu jie nė vienu jų nepasinaudos? Nors kartais iš tų kitų patarimų mažai iš tiesų gali pasinaudot. Juk sąlygos tikrai specifinės būna. Gal tik pasiguodi, pasibėdavoji... ir jau lengviau.

O tokios ligos tai dažniausia ir ateina ūmiai. Turbūt nė vienas nežinom, kada mus ištiks infarktas, insultas. O juk galvą ar širdį ir mums gal paskauda. O tada jau kaip artimųjų ,,signalai'' suveikia. Kas šiaip atostogas pasiima, kas nemokamas, kas darbą meta, kas slaugę darbo valandoms, kas nuolat gyvenančią, kas į slaugą, kol viskas susidėlios, paguldo. Nelygu mūsų norai, kūrybingumas, paieškos mastai, finansinės galimybės, darna su kitais artimaisiais ir sėkmė.

aš matyt pati irgi kažkur pasąmonėje tam ruošiuosi. O gal prireiks . Šiaip pas mus pakankamai draugiška giminė. Vaikystėje su teta ir pas tetą praleidau daug gražių dienų, akimirkų, ir šiaip nugi mes bendravom artimai.
Ačiū, tikrai. Patarimų išgirdau daug. Man jie svarbūs ir informatyvūs.

Visos čia mes prižiūrinčios (ir prižiūrėjusios) turbūt pasamonėje tam ruošiamės (juk yra paveldimumas). Nors širdies gilumoje vis dėl to greičiausiai tikimės - o gal aplenks?
Papildyta:

Matosi, kad jūs ne šiaip sau domitės ir giminaite rūpinatės, išgyvenate. Bet vis dėlto ,,ta bėda'' paprastai visa našta krenta ant to, kuris arčiausia. Kiti gali tik prisidėti. Geriausia, jei nors kiek įmanoma, - savo buvimu.

Labas mergytes, aktuali tema ir man, seniai skaitineju, vis nedristu parasyti mano mamyte slaugo savo teti, mano seneli, 86 m. Dieve dieve kaip tai sunku, senelis buvo guvus, linksmas, apsiskaites, patapo piktas, pagiezingas ir nuolat burbantis. Uzsimane i slaugos ligonine, bet mes nenorime, zinant kokia ten yra tvarka o gal klystame, gal ten jam bus gerai? Jis vaikstantis, bet sunkiai, po luziu, plius dar parkinsonas ir ideja fiks jog visi is jo vagia jo pensija Ir pabandyk ka paaiskinti, rekimas, dazymasis, ypac suaktyveja pries menulio fazes pakeitima. Raminamuju sivis nepripazista ir negeria visiskai.
Gal kas zinote kokia ten situacija slaugos namuose (4 men) pvz Vilniuje? Ar lengva patekti?

Radvyle, o kaip ten gydo? Panasu, kad ir mama reikes vesti rekimui tvarkyti. Tik bijau, kad po to ir sedeti nustos, kai vel greitosiomis per prievarta pavezios



Mus atkalbineja tie, kas buvo susidure. Mama dar atsiseda, jokiu pragulu ir t.t. Sake ten tikrai niekas nezais. Jei nores sestis - risa. Mazai grizta ir be pragulu. Kas nebuve - isvien siulo, kaip i koki roju. Mums geriau namie, nes vaziuoti priziureti niekur nereikia, bet tas rekimas

Tikrai būna visaip, bet mūsų bočiaus „nepriglušino“ raminamaisiais. Pabandė kelis vaistų X (kažkodėl antipsichozinių vaistų pavadinimų išpešti iš medikų nepavyko ) derinius ir per nepilną mėnesį nusikasymų nė žymės neliko Šį kartą jis gulėjo Švėkšnoj (jau antrą kartą, pirmąjį taip pat kasymasis buvo viena iš problemų, tad gal dėl to taip greitai pavyko rasti tinkamą derinį - matyt bylas pasikėlė ankstesnių metų), gydyme aktyviai dalyvavom telefonu, nes kai tokios benzino kainos neprilakstysi kiekvieną savaitę. O va Mažeikių psichiatrijos skyriuje prieš beveik du metus jo mums vos nenumarino su milžiniškomis haloperidolio dozėmis

2007 m. buvom ir naujosios vilnios psichiatrinėje Vilniuje, ten jie turi labai puikų demensijų ir psichomotorinių sutrikimų skyrių. Labai šaunūs daktarai (deja, jų išvados mums išsispręsti daugelio problemų grįžus į provinciją nepadėjo ) ir prižiūrintis personalas



Kažkaip vis tiek tą bėdą su mama reikia jums bandyti spręstis. Jeigu bus labai blogai - bet kada galėsit parsivežti namo. Bet net nežinau, ar gali dar kažkas baisesnio atsitikti?
Papildyta:

Na nežinau, mūsų močiutė praleido paskutinius savo gyvenimo mėnesius slaugoj. Namuose buvo atsiradusi pragula ant kulno, ten irgi bėdų buvo su šutimais tarp riebaliukų raukšlių ant pilvo. Vežėm, tepėm, tvarstėm. Pragulą užgydė. Slaugytojos ją vartydavo kas dvi valandas (svėrė per šimtą kg, nejuokas), dauguma pamainų (gal išskyrus savaitgalines) labai rūpinosi, kad iššutimų nebūtų. O jau kokie cirkai buvo su valgymu... Ir mes visokių skanėstų po gabaliuką vežėm, ir slaugytojos terliojosi su galybe prieskonių indelių, kad tik įsiūlyti kelis šaukštus sriubos ir kad valgymas nepasibaigtų vėmimu (taip visada nutikdavo, jei ji susierzindavo). Ir išėjo ji švarutė - be pragulų, be iššutimų. Galiu tvirtai pasakyti, kad tokių paslaugų ir tokios priežiūros namuose nebegalėjome jai suteikti.