Tėvų karšinimas (5)

O tavo mama dar vis rėkia? O kiek laiko ištisai tai trunka? Ar su tarpais? Bet jau, sakai, sėdasi. Vis šioks toks pasiekimas.
O jei į namus psichiatrą atvežus?
Papildyta:

Ir kur tokia stebuklų ligoninė yra?

Čia baisioji Vilkpėdė Nežinau, kai lankai 1-2 kartus per dieną ir kalbiesi su visais kaip žvėris, galima pasiekti didelių laimėjimų.

Nežinau, kas turi tiek laiko ir tiek sveikatos nuolat pyktis. Jau tada lengviau pačiam namie, taip, kaip išeina.

O dėl pragulų ir visų žaizdelių užgijimo, tai man sakė, kad prieš išėjimą dažnai taip būna: arba viskas pasileidžia, arba viskas užgyja. Mano mamai viskas užgijo.
Jūs, atrodo, tąsyk slaugoj ne taip ilgai gulėjot. Ir pabaigėt ja (ir liga buvo gana greita). O jeigu ligonį eksperimentui išbalansuot? Na, nežinau, aišku, spręsti tam, kam šiuo metu reikia. Kad paskiau po tokių eksperimentų blogiau nepasidarytum. Paskui atstatyt ne taip jau lengva.
Papildyta:

Radvyle, o jūs esat tikros, kad ten duodavo tuos psichotropinius, o ne kokius gal vis dėlto alerginius vaistus? O ir kokius, jei psichotropinius. Gal labai stiprius? Juk tik namie žinai, ką duodi, o ligoninėje tai mums sakydavo, kad duoda įprastinių, o lovoje rasdavome primėtyta visokių mums nepažįstamų tablečių.

Taip, mes tikros. Ne, nemanau, kad labai stiprius. Paskirtas ketvirtis tabletės per dieną. Po to, kai pradėjo gauti šį gydymą, tapo guvesnis, „sugrįžęs“, jis atrodo patenkintas savo buvimu - to tikrai senokai nebuvome matę. Aišku, iki kol prisiprašėm į psichiatrinę, buvo pora mėnesių nesėkmingo pensionato medikų bandymo gydyti tavegilu ir pan., kai reikalai nuėjo iki direktorės, sugebėjo nuvežt į dermatologinį, kur prabuvęs tris paras ir toliau paskendęs apmąstymuose skobė sau veidą. Tada pagaliau mūsų reikalavimai buvo išgirsti ir patekom į švėkšną. O ten po kelių dienų paskyrus vaistą x, poreikis baidyti vabalus, kurie rėplioja po oda, pradingo. Žaizdos užsitraukė ir mano bočius vėl panašus į žmogų. Su tabletėm buvo mums visaip, kai kategoriškai atsisakydavo ryti - trindavo į miltelius. Dabar tik paprašo išsižioti ir apžiūri burnos ertmę, ar neketina paskui kišti po pagalve tos tabletės. Lankom dažnai ir nevisada darbuotojos žino, kad atvažiuosim. Bet jokių tablečių primėtytų niekada neteko rast.
Papildyta:

O aš ir nesakiau, kad mes pykomės Tiesiog reikalavome to, kas mums priklauso. Ir ne įkyriai, o griežtai. Ir gerai žinau, kad jeigu močiutė paskutinį pusmetį nebūtų buvusi ligoninėje, o vėliau slaugoje, gali būti, kad pirmiau man būtų tekę laidoti savo mamą. Dėl tada padarytų sprendimų šiandien vis dar esam kartu ir šiemet jau net rankame jėgų ir laiko pasidžiaugti gyvenimu
Papildyta:

Galėjot paprašyt parodyt paskyrimų lapą, jeigu kažkas neaišku - tartis ir klausti apie skiriamus vaistus gydančio gydytojo

O nuo kada čia jau skaitosi išėjimas? Mėnuo, du, trys mėnesiai iki mirties? O ligos greitis čia kaip apskaičiuojamas? 5, 6 metai čia daug ar mažai? Aš matyt pasikartosiu, laikas - labai reliatyvus dalykas. Aj, ir iš viso, kažkokius vėjus man atrodo mes čia kalbame.
Aš visiškai nenoriu su jumis ginčytis, čia jau ir taip visoms seniai aišku, kad stovime priešingose barikadų pusėse. Man asmeniškai daug patrauklesnė sergančiojo mirtis švarioje, baltoje reanimacijos lovoje, kur medikai gali palengvinti agoniją, nei marinimas namuose su kunigu. Jeigu teks senatvėje ilgai sirgti, tik tokį mirimo variantą ir įsivaizduoju.

Ir, jeigu galima, Simense, nebeanalizuokime toliau mano situacijų su tais o jeigu, o gal ir tuo nuolatiniu bet yra ne taip arba taip nebūna.

Buvau paguldziusi irgi i Vilkpede. Bet mums taip nepasiseke, kaip Radvylei. Lankydavau tik karta dienoje, po darbo vakare. Yra saziningu slauguciu, bet ju kruviai tokie dideli, kad... Isveziau mama dar vaikstancia (sunkiai, prilaikant uz pazastu is nugaros), parsiveziau sunykusiais koju raumenimis (nors pirkom masazus). Izvezem be pragulu, parsivezem su pragula (tiesa, negilia, tai greitai uzgydziau). Isvezem kokiu 55 kg, parsivezem labai smarkiai sukudusia. Beda ta, kad ji ilgai kramto (normaliai maitinu apie 40-60 min.), tai ner ten kam tiek terliotis. Parase, kad sita paciente "Zondine" ir jos maistas budavo siltas pieno baltymu kokteilis x3 per diena, susvirksciamas su dideliu svirkkstu i burna. Mama sveika budama net salto pieno nemegdavo, o cia siltas. Rodos, visas sesutes perspejau, kad nors jau vakarienei nemaitintu, pati su termosais atvaziuodavau. Bet maitindavo. Ir su vaistais budavo "bardakelis".
Tikiuosi, susitvarkyti gyvenima taip, kad nebereiketu i jokia slaugos ligonine atiduoti.

Žilinskienė saunuole, rupinasi teta. Ir taip jautriai aprase onkologinio ligoniuko lankymo istorija.
Bet kad musu visuomenej iprasta ligoniams sveikatos linketi. Buna gi, kad patys beviltiskiausi ligoniai dar nori pasidziaugti, pabuti siame pasaulyje. Tai ir tie linkejimai visai tinka.
Mano mamyte irgi visai jau silpnute, guli, net nekruta, bet kokia ji man reikalinga!!! Siandien su vyru susibarem , tai apsikabinau savo mamyte, padejau galva ant peties, issiguodziau is visos sirdies
Papildyta:
Mergaites, ka manot apie 8 psl. imestas nuorodas (Sviesioji) apie stebuklingus detoxikuojancius lasiukus? Kai skaiciau, kaip sparciai alzheimerio pacienai gyja, tai man kazkaip labai itartinai pasirode
O gal kas bandet, gal tikrai cia issvajotieji stebuklingi vaistai jau atrasti?

Ir rodė tuos lapus, ir nieko naujo ten nebuvo parašyta, ir klausinėjome gydytojo. O vat nežinomos tabletės lovoj kažkodėl atsirasdavo. Kažin ar jų ,,pribyrėdavo'' nuo gretimų ligonių.

Galbūt mes tikrai nesusišnekame. Nes nesu mačiusi tų švarių, baltų nei slaugos ligoninės, nei privačių slaugos namų lovų. Mačiau tik apirusias (visiškai sudilusias) ir dėmėtas (sulaistytas). Jei privačiuos slaugos namuos mano mama ir gulėjo sykį po švariu antklodės užvalkčiu, tai paskui paaiškėjo, kad jie buvo su inicialaiis kitame kambaryje gulinčio ligonio. Niekad mano mamos rūbai ir užvalkalai nebuvo tiek sugadinti, kiek tose įstaigose. O grįžus namo tai jei nupirkau kokius naujus drabužius, tai jie ir jai išėjus liko beveik kaip nauji (o juk dažnai buvo skalbiami). Ten užtekdavo palikt su kokiu nauju apdaru, tai kitą sykį rasdavai suvirintą dėmėmis (juk dėl dezinfekcijos virindavo negalimus virinti drabužius). Ir vargu ar yra ant ko pykti. Nes juk ten tik tokios sąlygos. Artimojo mylinčių rankų jokia technika nepakeis.
Juo labiau nuolatinio buvimo tarp tokių pačių besiblaškančių ligonių nelinkėčiau savo artimajam, nebent būtų kokia tikrai rimta priežastis ten būti. Juk ir agresija mano mamai aprimo, kai perpratom jos ritmą (ėmėm kelti vėlai, ko ligoninėje neįmanoma, nes ten karinis grafikas).

O jei kalbėt apie kunigą, tai mano mamai jis buvo pašauktas tik tuomet, kai jau atsirado lavondėmės ir kiti mirties ,,pranašai'', o tai diagnozavo pirmiausia pakviesta gydytoja, kuri ir ir pasakė, kad jau jokia greitoji nebevažiuos. Ir buvo šalia visi įmanomi artimieji. Nežinau, ko dar savo artimajam geriau galima linkėti.

Mano mama mirė būdama 90-ies metų. Kažin ar dar daug ilgesnį amžių lašelinės būtų suteikusios?

Sveikutės
Diskutuojat?
Manau kiekvieno ligonio skirtingi norai, kas nori namuose užgęst, kas ligoninėj Kas su daktaru, kas su kunigu.
Žinau, kad savo mamą išvežus į ligoninę pasmerkčiau labai greitai mirčiai. Visi juk savuosius pažįstam geriausiai. Tėvukas va, norėtų į ligoninę.

Ne, gal nediskutuojam. Nes gal čia tema skirta ne diskusijoms, o praktiškiems patarimams. Ir dažniausiai čia renkasi tie, kurie patys prižiūri (tie, kurių tėvai jau išėję, stengiasi patarti, jei mano, kad bus kam naudinga).
Temų apie senelių namus jau pakankamai prikurta, ir ten nelabai reikalingi tie, kurie vertina slaugą namie. Taigi gal ir panašiems barikadų statymams nėra prasmės. Juk kiekvienai barikadai yra sava vieta.
Aš labai palaikau tuos, kurie patys slaugo, nes turiu tokios patirties, ir gana nemažai. Su slaugos namais mano patirtis negatyvi (vargu ar kitokia ji gali būt, jei gyvenau su savo tėvais ir pergyvenau už juos).

Bent jau pas mus tai tikrai ten ne kas. Niekas nenorėtų papult, nebent jau visiškai nebėra kaip Nelabai kas gyvas iš ten išeina

Manau čia fantastinės literatūros mėgėjams .

Tikiuosi turi galvoje perspektyvinius planus, ne dabartinę jo nuotaiką?