Padėkit. Alkoholikas tėvas

Jei turit bėdų su nuo alkoholio kenčiančiais artimaisiais siūlyčiau kreiptis į anoniminių alkoholikų organizaciją: http://anonalko.puslapiai.lt/
Artimiesiems yra irgi paramos grupės-alanonas, berods Buriasi ir vaikai, kurių tėvai kenčia nuo alkoholizmo, į grupes. Puslapyje rasit kontaktus kokiam mieste kur kreiptis, skambinti.
Manau, kad ten rasit pagalbą ir patarimų, kaip elgtis su geriančiu ir kitais klausimais. O stebuklų, kad žmogus pripažysta,kad jis serga yra nemažai, pasikeičia gyvenimai. Ir nepriklausomai nuo amžiaus ar ilgų gėrimo metų

gerai ,jei zmogus save pripazysta alkoholiku ,bet jei ne tai nenuvysi jo ten ir su pagaliu i tokias institucijas
Papildyta:

reik kad zmogus pats sustotu negerias ,nes tie draudima ar atiminejimai nieko nepades jei jis nores tai prisigers su draugais ,ar dar kaska sugalvos
uoj pazystama ir man ta situacija

Labas, vaikuli iš kokio tu miesto? Tai dar nėra pati tragiškiausia situacija, taigi galima ja pagerint.

Niu aš tai irgi turėjau alkoholika teva, jis mire nuo alkoholizmo it tokia nasta nuo peciu nusirito net paciai keista. Nejauciu jokio gailescio jau treti metai eina....jokiu jausmu, tik dziaugsmas kad pagaliau sito zmogaus neliko ant sios zemeles. O kur ta dukros meile? Dingo, atsirado tik baime didelis isiutis ir dar kruva jausmu. Taip galvoju zmones ir suzvereja
Teva prisimenu maza labai mylejau, gal todel man uzsiblokavo kazkas viduj.
Isvada galiu padaryt tokia - kuo anksciau leisti zmogui pajusti dugna. Ir netraukti jo, nevezti prievarta gydytis, niu gal galima koki viena karta, kad bent suzinotu kas tai yra tos detoksikacijos, minesotos programos ir anoniminiai. Taip, zmogui reik suteikt pagalba kai jos jam reikia ir jos prasoma. Bet po keliu bandymu reikia ji palikt.
Tai yra sios ligos isgydymo sprendimas. Ir palikti ji reikia kuo anksciau - nelaukti kol jam sukaks 50 ar 60 m. nes tada daug labiau mazeja sansai, kad pats zmogus issikapstys. Po ilgo gerimo stazo ir sveikatos nera ir psichika jau ne tokia. Nors aisku isimciu buna. Mano tevas po skyrybu su mama gal po metu mire. Taigi is dalies po skyrybu (kai artimieji ji apleido) jis pasieke savo dugna. Bet jeigu mes butume neleide to padaryti - kas is to - mamos ir musu psichika suvaryta, o ir is to zmogaus jau nieko gero nebebuvo, as tevo jau gal kokius 5 metus pries mirti nebeturejau. Labai anksti vidumi pajutau, kad TAI JAU NE MANO TETIS ir kad jis neissikapstys. Ziuredavau i ji ir suvokdavau kad viskas - mes nebegalime buti jo vergais, jo patarnautojais. Metas gyventi savo gyvenima, mes ne tam gimem kad meztume mesla kito zmogaus. Musu gyvenimas nebetenka prasmes - mes ridename akmeni kaip Sizifai i kalna ir tas akmuo rieda zemyn, butent tai as ir mano seima darem paskutinius 20 metu. Pernelyg sunku yra tapti visiskai atsakingu uz kito zmogaus gyvenima, ypac kai to jis pats nevertina.
Dziaugiuosi kad jo nera ir kai pasakau tai mamai - ji mane visiskai suprato.
Tokie sprendimai ateina po ilgu metu didelio skausmo ir isgyvenimu.
Negali seima egzistuoti del vieno tikslo - kad istrauktu viena nari is bedos, kai jis to pats nenori ir laukti, kol jam prasvieses galvoje. O jeigu neprasvieses niekada?
Apčiustytam, pamaitintam žmogui, kuriam dukrytės girtam numauna kelnes ir paguldo į lova, žmona išpauna rūbus ir taikstosi su jo girto terorizmu niekada neateis PRAŠVIESĖJIMAS, nes o kam jis jam?
O kai atsidurs gatvėje, prie konteinerio, kai ant stalo matys skyrybu dokumentus ir dukras gales pamatyt tik karta per metus - tada daug didesni šansai tam prašviesėjimui. Tik mes su mama ir sese supratom tai per vėlai. "Palikti tam kad išgelbėti"...

prisijungsiu ir as. mano tevas alkoholikas, paliko seima kai man buvo vos treji metukai, matydavau ji retai, nelabai as jam buvau reikalinga. gyvenau tik su mama, jai pakriko nervai, buvau pastoviai musama, terorizuojama, vaiksciojau melyna nuo sumusimu. pamenu buvau gal 16 metu, kai mieste pamaciau teva, pasaukiau ji, o jis mane pamates pasileido kiek kojos nesa kuo toliau, ziurejau i ji beganti nuo manes kaip kokiam filme... neturejau nieko, laime kad motina nepradejo gert, turbut buciau neistverus... ir tik dabar kai man 23 m, ji pagaliau susitvarke, aciu geram specialistui, pradejo normalu gyvenima, ir bendraujam dabar kaip geriausios drauges, gal per velai, bet vistiek dziaugiuosi. bet iki siol negaliu pakesti gerianciu zmoniu, o ypac vyru.

Liūdna... ...Ir kaip motinoms isaiskinti savo dukroms ,kad neprasidetu su isgerenciais?
...O labiausiai gaila vaiku...

Ir mano tėtis nusigėrė, nuo to ir mirė..O koks vyras buvo ir išvaizdus, ir iškalbus, ir muzikantas, ir daug pasiekęs...
Liko tik girta gerklė, nebuvo net ką laidoti, tiek sudžiūvęs, nusilpęs ir alkoholio sugraužtas liko..
Buvo metęs 10 metų-nė lašo negėrė, o kai pradėjo- iki mirties..
Stiprybės visoms , turinčioms šeimoje tokią bėdą

Sveikos pas mane giminėje taip pat yra toks veikėjas nuo kurio visiems jau bloga.Žmona turi problemų su sveikata sunku vaikščioti, o jis kai tik gauna pensija ją visą pragere poto prasideda "šou" jis nesimuša, bet "daro" kur papuola...ir baisiai keiksnuoja.Gal žinot kokią institucija kur padėtu žmonai:
.. ar pensija jai perrašytu
...ar jį per prievartą uždarytu nes pats tikrai nesutiktu kreiptis šiaip nėra baisus žmogus, bet ... Jeigu kas turi kokios informacijos, nes internete tai ...

Siais laikais, kai taip stipriai ginamos zmogaus teises, niekas nieko per prievarta neuzdarys ir jo pensijos niekas neperrasys jai.....
Graudu.....

Skaičiau ir ašaros tekėjo upeliais...kiek visko daug pažįstama, išgyvenama, jaučiama...dar ir dabar...tęsiasi tai jau ilgai (man taip atrodo)..po truputi, lėtai bet užtikrintai..su laikinais pagerėjimais...ilgais pablogėjimais...vieną dieną lyg ir pripažįstama problema..kitą jau užmirštama ir vėl grįžtama paryčiais, arba vidury darbo dienos, kai tuo metu reikėtų dirbti, kolektyvui pavyzdį rodyti...o jis štai tokį jį rodo...būna kad ir vidurdienį paskambina ir jau girdi ir per širdį tarsi peiliu raižo tos blevyzgos, tie šimtą kartų paklausiami tie patys klausimai, kuriuos išgirdus norisi vemti...ašaros teka kai važiuojant namo su viltim skambini ir niekas nebeatsako..jau tada aišku būna kaip atrodys tos kelios, maloniomis turinčios būti dienos...būna, kad rytais meldiesi ir dėkoji (ne jam), jog vakare vairuodamas nieko neužmušė, juk girto velnias neima, jei nutiktų nelaimė, greičiausiai mirtų ne jis...nors ir šito nenorėčiau...myliu jį, be proto myliu...visą gyvenimą iki tol jis buvo nuostabus žmogus, vyras, draugas, bendradarbis, tėtis..visada juo didžiavausi, pakėlusi galvą ištardavau savo pavardę, nes žinojau, kad žmonės gerbs mane jau vien už tai, kieno pavardę nešioju...didžiavausi ne aš viena, mes visi didžiavomės...o dabar kiekvieną dieną su siaubu vis svarstau, ar nepaskambins kasnors ir nepasakys - kaip čia taip atsitiko? kodėl jis toks darbe? kodėl toks gatvėje? kodėl toks kieme? kaip toks mieste? kodėl toks mašinoj? kodėl? kodėl?
tokį sutrypti labai paprasta...visą gyvenimą jis darydavo dėl kitų tiek, kiek tik jo galimybės jam leisdavo, gal net per daug... "artimieji", nekyla jų jau vadinti taip be kabučių, "apšiko" nuo galvos iki kojų..ne tik jį, visus mus, ir žinau tik todėl, kad mato, jog su juo jau galima taip elgtis..nes su juo susitarti labai paprasta, butelis ant stalo ir viskas atleista...ir jis atleido, daug ką atleido...o aš užmiršti negaliu mūsų visų ašarų...
Ir šiandien jis turbūt išėjo į darbą (sakau turbūt, nes nežinau ar tikrai), ir šiandien mama grįžusi nežinos, koks jisai grįš ir aplamai ar grįš..ir šiandien aš klausydama žinių svarstysiu, ar nepraneš įvykusios tragedijos, o su kiekvienu telefono skambučiu krūptelsiu ar kažkas nepaklaus - "ar ten ne tavo tėtis?" kaip aš bijau tos dienos, kai turėsiu ištarti "TAIP".....

Pensiją galėtų perrašyt, jei jį pripažintų neveiksniu. Ar jūsų atveju tai būtų įmanoma?

Aš išsiaiškinau, kad jei jis yra agresivus ir kelia pavojų yra galimybė su policijos pagalbą ir t.t Na manoma jei paėmus pensija ir ribojus jo gerimą gal mažiau bus vaidų.