Mes susituokem Vilniuj uz 20lt (+4lt nuplese bankas uz operacija

). Pakako ten tu ceremoniju.
Maniskis pasipirso pabendravus pora menesiu. Dar po gero pusmecio jau abu nusprendem, kad KADA NORS tuoksimes. Ir gyvenam sau kartu, metai prabego... ramuma. Man jau baisiai idomu pasidare kada cia tas viskas bus... datos konkretesnes kaip ner taip ner... nu jo iniciatyva buvo, tai nei klausinejau, nei spaudziau. A kur skubet... Ilgainui pradejo "uzknisinet" draugai, pazystami su klausinejimais "kada"?. Atsakinejam kaip kokie durneliai "o kam?", "kada nors", "cia musu reikalas", "pinigu neturim", "baliaus uz dyka susimanet" ir t.t. Kaip tik pazystami "susimete" susilauke vaikelio... maniskis irgi, tipo ir mums gal reiktu, faina maziukas... Fig, nebent ne su manim, sakau, as tai tik seimoj vaiko noriu, o mes galim shuniuka nusipirkt, jei gyvenam susimete sugyventiniai tai ir gyvenkim abu, vienas del kito. A kas ten zino, gal po keliu metu "charakteriai nebesutapt" prades
Baisiausia mano brangiausiam budavo, kai prisistatinejant kur nors, susipazindinant kai kada rimtu veidu pasakydavau "tokio ir tokio sugyventine tokia ir tokia". Ir toliau bendrauju kaip niekur nieko. Jau tas zodis koks baisus jam buvo... O realiai, taigi taip ir yra, kaip kitaip oficialiai pavadinsi? Juk pripjautume vienas kita tai ir parasytu laikrasty "sugyventiniai kivirco metu..." paprasti mirtingieji esam, ne kokios sou zvaigzdes, kad draugu ir drauge pavadintu. Realiai su tikrom "draugem" siaip jau negyvenama ir nemiegama, "meiluzes" nemanau, kad namus tvarko ir kojines skalbia
Gana greit nusprende vyras, kad gana cia nesamones daryt, reikia "surimtet", t.y. tuoktis, augint vaikus ir kraut kapitala anukam