Perskaičiau diskusiją. Aišku, nežinai 100 proc., kas ten galėjo įvykti. Bet mane stebina vienas dalykas, kad kai kurios čia esančios pašnekovės pateisina psichologinį ir net fizinį smurtą. Atseit, dabartiniai vaikai išlėpę, tėvai juos saugo nuo menkiausių sunkumų...
Mes esame toji karta, kurių dauguma vaikystėje darželiuose daugiau/mažiau patyrė ir patyčas, ir gėdinimus, ir gąsdinimus. Ir tai tada buvo laikoma normalu. Tokie "auklėjimo" metodai tada daugiau/mažiau buvo takomi ir šeimose. O kokie rezultatai? Jautresni vaikai užsiaugino daugybę kompleksų,baimių, kurie juos lydi net suaugus, negali jų atsikratyti. Tie, kurie tai suvokė, kad tai negerai, taip savo vaikų neaugins ir bandys apsaugoti juos ir ugdymo įstaigose. Tie, kurie to nesuvokė, ir kurie buvo taip "auklėjami" ir šeimose, sakys, kad tai yra normalu, ir vėlgi auklės savo vaikus taip, kaip ir jie kažkada buvo auklėjami. Na, aš jau nekalbu apie tuos atvejus, kai šeimose būdavo "palaida" bala, nuolat smurtaujama...Tokie man žinomi vaikai augo žiaurūs, neatjaučiantys kitų. Jau vaikystėje keldavo visiems daug problemų, o paskui užaugus jų gyvenimas tęsėsi bomžaujant, sėdint kalėjime ir t.t. Nieko gero, vienu žodžiu.
Sutinku, vaikai mokosi iš mūsų, kartoja šeimos narių elgesį. Bet taip pat juos veikia ir kitų vaikų, ir suaugusiųjų elgesys, aplinka. Reikia auklėti vaikus, bet tikrai netaikant smurto. Su 3-4 metų vaikais tikrai galima susitarti, neklijuojant burnų ir negrasinant. Kadangi kiekvienas vaikas asmenybė, reikia parinkti individualų "rakčiuką".