Siai dienai perskaitytos dvi:
1. Laima Lavaste "Skersgatvis dviems"

Tikejausi daugiau nei joje radau

.
Namu bibliotekoje nepasigesciau....
2. Francoise Dorin " Eik pas mama, tetis neturi laiko"

.
Net nezinau kaip ja ir ivertinti. Veikiausiai viskas priklauso is kokio tasko sia knyga nagrineti. Literaturine prasme - nepasakyciau, kad sedevras. Siuzetas labai paprastutis. Sakinukai trumpi. Veiksmo pakanka, nera nuobodi. Kazkokio ypatingo susikaupimo nereikalaujanti. Galima skaityti bet kur: laukiant prie kabineto, vaziuojant visuomeniniu transportu, pries miega......
Kita vertus, jei nagrineti pacia pateikta vienos "pagrindines" (nors knygoje aprasoma ir daugiau) seimos istorija (tiksliau sakant tam tikra tarpsni sios seimos gyvenymo istorijos), galima atrasti ir pravesti paraleles su daugeliu taip gyvenanciu seimu musuose. Pakankamai aktuali tema. Prie pavadinimo prideciau ne tik "tetis neturi laiko, bet ir mama" kas labai liudna abiem atvejais. Tam tikrais atvejais aprasoma istorija privercia i save pasiziureti ir pamatyti save is salies. Ir nevisada skaitovo naudai (vietomis darosi ziauriai geda

ir pradedi ieskoti nejucia simtas pasiteisinimo priezasciu. nors realiai suvoki, kad, is proncipo, nei vienos rimtos taip ir neatrandi....)
Sioje knygoje gvildenama tema geriausiai apibudintu citata is vieno zurnalo:
"Kartais atrodo, kad vaikai - lyg prabangios knygos. Įsigyji jų, kad turėtum ką pasidėti į pavyzdinę lentyną. Tačiau dažnas tų prabangių knygų šeimininkas nė nenutuokia, kokia išmintis ir grožis jose slypi. Nes pasimėgauti dabar neturi laiko. Gal... rytoj. Tačiau vaikui "rytoj" negalioja. Jo neatsiversi kada panorėjęs. Vėliau atžala jau bus įpratusi būti be tavęs"
Tevams, auginantiems vaikus, labai linkiu, kad taip nenutiktu
Namu bibliotekoje, as asmeniskai kaip ir pirmosios, nepasigesciau