... maži tavo pirščiukai groja nematoma arfa, kojytės spurda kaip žuvelės tinkle, ilgos juodos blakstienos suvirpa, prasimerkia mėlynos akys ir plati kaip saulutė šypsena nušviečia tavo veidelį. Tu džiaugiesi mane išvydusi, nors aš tik mažas žemės kirminas palyginus su tavo tobulumu.
... Tu man tokia didelė, nors dar tik du su puse mėnesio esi šios žemės gyventoja. Kai žiūriu į tavo akis, matau Žmogų. Ne kūdikį.
... Myliu tave, manoji žydinčio sodo viešnia...
Taip gera širdy, sulaukus Jūsų planavimo istorijos tokios nuostabios pabaigos