Angeliukų mamytės

zinok, labai svarbu, kad darbe taves laukia, kad iskart nori tave itraukti i kazkokia veikla. kad ir kaip sunku ten grizt, zinok tikrai smagu jaust, kad darbe tave palaiko ir stengiasi suprast, neklausinet ir panasiai. As del sito labai vertinu savo darboviete - as 3 kartus taip buvau priimta... nors visus kartus vietoj manes jau buvo priimti kiti zmones

dekui uz zinias
laikom kumstukus uz renciu ir jos mergyte

Renciau, mes su tavim ir tavo mažyle visom mintim ir širdim

Nelengva bus Bet turi puikius bendradarbius Sekmes tau


Laikom kumscius uz renciu ir jos dukryte

Liūdnai Ašaros byra kaip pupos, atrodo kiekvienas daiktas primena mano mažylę.
Aš jos taip laukiau, mylėjau, net tada, kai jos dar net po širdimi neturėjau, kviečiau ją, kad ateitų pas mane, kol pagaliau ji išgirdo - atėjo Atskrido kaip drugelis, mostelėjo sparneliu man per skruostą ir išėjo... Ji buvo dieviško grožio porcelianinė lėlytė.... Mano svajonių dukrytė

Vakar man ant rankos prie namų nutūpė margas drugelis ir pratupėjo gal 10 min. Supau delną, nūniavau jam lopšinę, nors ašaros byrėjo kaip pupos, širdis rodės iš krūtinės iššoks, o jis taip ramiai žiūrėjo, suglaudė sparnelius. Ir tik akimirkai užmerkiau akis, o jo jau nebeliko.

Lygiai prieš 4 savaites išėjo mano dukrytė.

.... jetus.........

renciau,tau neprarasti vilties ir abiems būti stiprioms

jolanta,sunku jums dabar.laikas slenka visai kitaip.širdis sudreba,pradėjus skaičiuoti...savaitė,dvi,mėnuo...apkabinu tave

kaip be galo gražu ir labai labai graudu...


Sėdžiu ir raudu ... Sužinojau apie Renciaus lėlytę ir sukilo visi prisiminimai... Prisimenu, kaip sėdime su vyru prie reanimacijos koridoriuje... Jau po vidurnakčio, tamsu, prašome visų jėgų, kad tik gelbėtų mūsų vaiką... Išeina gydytoja ir beveik nepalieka jokios vilties... Kaip dabar sunku ir baisu Renciui. LAIKYKITĖS mergytės . Linkiu kuo greičiau atsivežti lėlytę į namus. Tegu ji šildo visus savo šypsenyte . O mums, net ir svetimoms tetulėms irgi bus džiugu, kai galėsime stebėti ją augančią, gražėjančią, protingėjančią

Renciau laikau suspaudus kumscius uz tavo mergyte...

Ir aš siunčiu kuo geriausius linkėjimus renciui, kad tik viskas būtų gerai. Stiprybės, kantrybės, tikėjimo. Mes su tavimi, mieloji.

įnikau tvarkyti spintas prieš rudenį.dėstau drabužėlius-čia Marko,čia Ernesto.sukabinu tvarkingai,sudedu į lentynas.pasigendu Markučio drabužėlių,kurie suruošti buvo į mokyklą eiti.atidarau slapčiausią stalčių,jie ten sudėti.paglostau,jaučiu Markučio kvapą.uždarau ir einu toliau tvarkytis...kaip mes visa tai pakeliam ir neišprotėjam?..o gal esam truputį išprotėję,nes sveika nuovoka tokių dalykų nepaaiškina

Sveikos, naujos mamos, sveikos, ir senosios…

Visa širdim ir maldom ir aš už Rencių ir jos mergytę. Sukilo prisiminimai apie tas valandas prie reanimacijos…

Nors ir pavėluotai, sveikinu jubiliates Ievą, Mildą ir Augustę.

Aš irgi, kaip daugelis, atsidarau šitą puslapį, paskaitau, pagalvoju, kiek naujų vardų… Kiek naujų žvaigždžių danguje…

Kitą savaitę laukia ir manęs sunkioji – metinių – diena. Daug pas pasikeitė manyje ir aplink mane per šiuos metus… Kai kas į gera, kai kas į nelabai, kai kas paliks ir ypatingų žymių… Nepasikeitė tik viena – mano jausmai dukrai. Myliu taip pat, kaip mylėjau. Ilgiuosi taip pat, kaip ilgėjausi. Tik jau be ašarų dažniau… Ir jau dažniau nusišypsau iš tikro, o ne prisiverčiu nusišypsot.

Ant kapo atsirado paminklas… Iš vis dar ryškių prisiminimų – lauko akmuo, drugeliais aplipęs, ir aš su dukra ant rankų, laimingos be galo…

Stebiu ir aš besibūriuojančius išskridimui gandrus. Taip gražu man, gera juos skaičiuot… Pernai jie išskrisdami išsinešė mano dukriuką, bet nebepykstu aš ant jų… Nebepykstu ir ant nemokančių paguosti ar išreikšti žodžiais to, kas mintyse. Yra laikas liūdėti ir laikas džiaugtis…

Ateis tas laikas džiaugtis ir naujosioms mamoms. Kai atsisuks atgal ir pamatys, kokį kelią nuėjo ir kiek, pasirodo, turi vidinės stiprybės. Iš kažkur atplaukia žodžiai: “ir imame sodinti savo sodą ir puošti savo sielą, nelaukdami, kol kas nors atneš gėlių… ir mokomės… su kiekvienu “sudie” mokomės”.

Turėjom ir mes mėgstamas lopšines… Pradėjus dainuot ar grot vieną iš jų, Neringiukas iš karto užmigdavo: “krinta rasom nakties vėsa, skęsta sapnuos gamta visa, vien tik nenaudėlis svirplys svirpia sau užkrosnyje vis”… Dainuojant kitą, nurimdavo ir žiūrėdavo į mano visa susiraukus, susikaupus, beveik nemirkteldama: “šią vasarą per vasarėlę mano širdelė skaisčiai spindėjo, gale laukelių, gale sidabrinių padėjau širdį po jovarėliu, gulėk, širdele, skaisčiai spindėdama, o aš stovėsiu, dangun žvelgdama”… Dabar šitas kompaktas mano mašinoj, dažnai pasiklausau važiuodama, prisimenu ir jau gera nuo prisiminimų…

Kelias į gijimą sunkus, bet jis turi pabaigą…

Daug prirašiau, bet jau atleiskit.