QUOTE(divėja @ 2010 08 19, 14:11)
Man lygiai tas pats buvo! Tada gine nuramino,kad pas mane netgi labai viskas tvarkoj! Gimda issivale greitai,tai ir mmm anksti parejo.Tad galesit greitu laiku planuoti 
Imk ir laikykis
Imk ir laikykis
aisku, dekis nuraminot, bet gausiai tikrai...matyt greit viskas atsistate, nes nemaitinu, vaistai buvo geriami ir pan...
siandien Akropolyje sutikau pazistama su mazu lelium,oj mergaites, sakau pakalbinsiu maziuka, pazesiu kiek paaugo, bet neisivaizduojat taip suspaude sirdi viduri Akropolio apsizliumbiau, nebegaliu,sirdi taip skauda...pazistama sako geriau nebeziurek,o man asaros kaip pupos, kazkox kosmaras...
nebegaliu...Papildyta:
QUOTE(kzaze @ 2010 08 19, 17:19)
Renciuk ir mažyle, laikom kumštukus ir meldžiam mūsų angeliukų bei Dievulio sveikatytės ir stiprybės jums abiems.
Papildyta:
QUOTE(Egle C @ 2010 08 19, 19:49)
Sveikos, naujos mamos, sveikos, ir senosios
Visa širdim ir maldom ir aš už Rencių ir jos mergytę. Sukilo prisiminimai apie tas valandas prie reanimacijos
Nors ir pavėluotai, sveikinu jubiliates Ievą, Mildą ir Augustę.
Aš irgi, kaip daugelis, atsidarau šitą puslapį, paskaitau, pagalvoju, kiek naujų vardų Kiek naujų žvaigždžių danguje
Kitą savaitę laukia ir manęs sunkioji metinių diena. Daug pas pasikeitė manyje ir aplink mane per šiuos metus Kai kas į gera, kai kas į nelabai, kai kas paliks ir ypatingų žymių Nepasikeitė tik viena mano jausmai dukrai. Myliu taip pat, kaip mylėjau. Ilgiuosi taip pat, kaip ilgėjausi. Tik jau be ašarų dažniau Ir jau dažniau nusišypsau iš tikro, o ne prisiverčiu nusišypsot.
Ant kapo atsirado paminklas Iš vis dar ryškių prisiminimų lauko akmuo, drugeliais aplipęs, ir aš su dukra ant rankų, laimingos be galo
Stebiu ir aš besibūriuojančius išskridimui gandrus. Taip gražu man, gera juos skaičiuot Pernai jie išskrisdami išsinešė mano dukriuką, bet nebepykstu aš ant jų Nebepykstu ir ant nemokančių paguosti ar išreikšti žodžiais to, kas mintyse. Yra laikas liūdėti ir laikas džiaugtis
Ateis tas laikas džiaugtis ir naujosioms mamoms. Kai atsisuks atgal ir pamatys, kokį kelią nuėjo ir kiek, pasirodo, turi vidinės stiprybės. Iš kažkur atplaukia žodžiai: ir imame sodinti savo sodą ir puošti savo sielą, nelaukdami, kol kas nors atneš gėlių ir mokomės su kiekvienu sudie mokomės.
Turėjom ir mes mėgstamas lopšines Pradėjus dainuot ar grot vieną iš jų, Neringiukas iš karto užmigdavo: krinta rasom nakties vėsa, skęsta sapnuos gamta visa, vien tik nenaudėlis svirplys svirpia sau užkrosnyje vis Dainuojant kitą, nurimdavo ir žiūrėdavo į mano visa susiraukus, susikaupus, beveik nemirkteldama: šią vasarą per vasarėlę mano širdelė skaisčiai spindėjo, gale laukelių, gale sidabrinių padėjau širdį po jovarėliu, gulėk, širdele, skaisčiai spindėdama, o aš stovėsiu, dangun žvelgdama Dabar šitas kompaktas mano mašinoj, dažnai pasiklausau važiuodama, prisimenu ir jau gera nuo prisiminimų
Kelias į gijimą sunkus, bet jis turi pabaigą
Daug prirašiau, bet jau atleiskit.
Visa širdim ir maldom ir aš už Rencių ir jos mergytę. Sukilo prisiminimai apie tas valandas prie reanimacijos
Nors ir pavėluotai, sveikinu jubiliates Ievą, Mildą ir Augustę.
Aš irgi, kaip daugelis, atsidarau šitą puslapį, paskaitau, pagalvoju, kiek naujų vardų Kiek naujų žvaigždžių danguje
Kitą savaitę laukia ir manęs sunkioji metinių diena. Daug pas pasikeitė manyje ir aplink mane per šiuos metus Kai kas į gera, kai kas į nelabai, kai kas paliks ir ypatingų žymių Nepasikeitė tik viena mano jausmai dukrai. Myliu taip pat, kaip mylėjau. Ilgiuosi taip pat, kaip ilgėjausi. Tik jau be ašarų dažniau Ir jau dažniau nusišypsau iš tikro, o ne prisiverčiu nusišypsot.
Ant kapo atsirado paminklas Iš vis dar ryškių prisiminimų lauko akmuo, drugeliais aplipęs, ir aš su dukra ant rankų, laimingos be galo
Stebiu ir aš besibūriuojančius išskridimui gandrus. Taip gražu man, gera juos skaičiuot Pernai jie išskrisdami išsinešė mano dukriuką, bet nebepykstu aš ant jų Nebepykstu ir ant nemokančių paguosti ar išreikšti žodžiais to, kas mintyse. Yra laikas liūdėti ir laikas džiaugtis
Ateis tas laikas džiaugtis ir naujosioms mamoms. Kai atsisuks atgal ir pamatys, kokį kelią nuėjo ir kiek, pasirodo, turi vidinės stiprybės. Iš kažkur atplaukia žodžiai: ir imame sodinti savo sodą ir puošti savo sielą, nelaukdami, kol kas nors atneš gėlių ir mokomės su kiekvienu sudie mokomės.
Turėjom ir mes mėgstamas lopšines Pradėjus dainuot ar grot vieną iš jų, Neringiukas iš karto užmigdavo: krinta rasom nakties vėsa, skęsta sapnuos gamta visa, vien tik nenaudėlis svirplys svirpia sau užkrosnyje vis Dainuojant kitą, nurimdavo ir žiūrėdavo į mano visa susiraukus, susikaupus, beveik nemirkteldama: šią vasarą per vasarėlę mano širdelė skaisčiai spindėjo, gale laukelių, gale sidabrinių padėjau širdį po jovarėliu, gulėk, širdele, skaisčiai spindėdama, o aš stovėsiu, dangun žvelgdama Dabar šitas kompaktas mano mašinoj, dažnai pasiklausau važiuodama, prisimenu ir jau gera nuo prisiminimų
Kelias į gijimą sunkus, bet jis turi pabaigą
Daug prirašiau, bet jau atleiskit.
nuostabus zodziai...
biskiuka nuramino...tik islaukt reikia...
