Kremavimas ar šarvojimas?

Gal čia tokiu atveju, kai yra artimųjų už jūrų marių, šiuo metu negalinčių atvykti į laidotuves? Tik kad brangoka pusę metų būtų išlaikyt šaldytuve, kol pastatys.
Papildyta:

Gal ir nereikia stengtis.
Papildyta:

Matyt, palauks savo paties kremavimo. Atskirs kremuotojai prieš pašaunant.

Juk kiekviena naujove ar tai, kas neiprasta visada pradzioj gasdina. Kazkaip prisimenu, kad ir laidojimo namai is pradziu nekele susizavejimo. Buvo iprasta sarvoti namuose, todel daugeliui atrode,- kaip cia dabar, velionis tiesiog "isgrudamas" is namu. O siandien kaip? Tik labai retais atvejais sarvojama namuose.

Mažai kas ir neigia kremavimą kaip galimybę (nepaisant ritualinių įsitikinimų). Juk viskas atsiranda dažniausiai ir iš būtinybės, ne vien iš praktiškumo. Pavyzdžiui, kad ir tai, jog butukai mūsų maži, namai dažnai daugiaaukščiai, karstas į liftą netelpa, o laiptais iš dvylikto aukšto taip lengvai nenuneši.
Tas pats ir kremavimu. Juk ne tik dėl žemės stokos, bet ir dėl žmonių (kad ir vietinės) migracijos ir net dabartinių kasdieninio gyvenimo tempų tai darosi būtina. Juk tikrai ir apleistos kapavietės nekelia susižavėjimo (įdomu, kad net giminaičiai(!) praneša, jog ,,žolė užžėlė'' , užuot patys prisidėję). Ir iš darbo net paskutinei valandai išlydėti kartais neįmanoma (ir ne vien dėl gresiančios bedarbystės).
Bet sakykit, ką norit, vis dėlto žiedų ar kitų papuošalų gaminimas iš artimųjų palaikų jau rodo, kad tai yra ne meilė, o kažkoks fetišas. Ir net jeigu tai meilė, tai juk ne iš visų pelenų tos ,,grožybės'' padaromos. Iš tėvų palaikų vargu ar žiedą mūvėsi, o iš sutuoktinio tai gal. Bet - iš kurios dalies? Tai išeitų, kad viena dalis mylimo vyro pasididžiavimo gulės kapinėse (tarp mirusiųjų), o kita dalis ant našlės piršto (tarp gyvųjų). Tai ar čia nėra pasidalijimo - kokios dvipatystės? (juokauju, aišku, bet turbūt suprantat apie ką aš ). Neįsivaizduoju tikrai jokio palaikų dalijimo ir nematau jokios būtinybės to daryti niekam. Net ir mirusiojo ,,liekanų'' dėvėjimo nei naudojimo. Nei natūraliu, nei perdirbtu pavidalu. Nebent tik gamtos arba medicinos tikslams (kad padėtų gydyt žmones). Nebent man kas įrodytų, jog tai psichologinis gydymas (kad žmogus, pvz., iš sielvarto neišprotėtų). Nors ir čia matau įvairių kitų jau žinomų medicininių būdų.

Sutinku. Tas vyras po zmonos mirties labai greitai susirado kita moteri (o gal ir pries tai turejo). Keistai man atrodo, salia jo diena nakti- toji kita, o ant pirsto- velione zmona. Bandziau isivaizduot kaip as pati jausciaus (o ir mano partneris), jeigu zinotume, kad nesioju ant pirsto mirusio vyro palaikus. Nejauku pasidare.......

Gal jis koks musulmonas?

Merginos, jei as neklystu, teko skaityti, o ir muziejuose matyti, kad yra baznytines relikvijos, sventuju kuno fragmentai. Juos inkrustuodavo, nesiodavo su savimi ir t.t.

Tokia praktika buvo, gal ir dabar praktikuojama.

Tikrai ne. Evangelikas liuteronas, 100% vokietis. Beje, labai ispruses, protingas, inteligentiskas zmogus. Ir jautrus be galo- va tas mane butent ir stebina. As asmeniskai, tokia relikvija ant pirsto nesiodama, neisdrysciau kito vyro turet, nes jausciausi isdavike. Arba tokiu atveju zieda saugociau kur nors kitur. Nesiderina man kazkaip......
Arba, sakykim, mano partneris nesioja toki zieda. Nu eikit sau, man atrodytu, kad mirusi zmona visa laika tarp musu. Ne ne ne ir dar karta ne......
Jau greiciau nesiociau zieda su tevu ar vaiku pelenais, nes tai mano kunas ir kraujas. O sutuoktiniai keiciasi.

Bet tai šventųjų. Šventojo ir kūnas ilgai nesuyra (kartais kelis šimtmečius). Jis skleidžia kitokią, daug stipresnę ir šviesesnę energiją nei paprastų mirtingųjų. Dėl teigiamo poveikio gal nešiodavo. Bet mes čia, paprasti mirtingieji, tai gal tokių energijų neskleidžiam (su savo juodomis mintimis).
Papildyta:

Kiek jų gali būti doram krikščioniui (jei ne išskirianti mirtis)? (Taigi pati ir atsakėt į savo klausimą).
Papildyta:

Tai liuteronams irgi mirtis išskiria. O kad jausmingas, tai ir nešioja. Gal žmona supratinga. ,,Dulke esi - dulke ir pavirsi''. Koks skirtumas, kur ta dulkė guli? Gali nusileist ir ant piršto.

Gal.

Tai, žinoma slegia, nes žinai, kad niekas kitas tavęs nepavaduos. Bet patikėk, tavyje slypi tavo mamos, senelės, prosenelės galia, tik reikia į save įsiklausyti. Nuo amžių gimimas ir mirtis buvo moterų privilegija, jos pasitikdavo ateinančius, slaugydavo sergančius, palydėdavo išeinančius, moterims priklauso raktai nuo gyvenimo vartų. Paauglystėje mane labai žavėdavo brandžios moterys, kuris tarsi visada žino kaip elgtis, kaip pasirūpinti kitu, kaip jam padėti, yra užtikrintos tuo, ką daro. Dabar suprantu, kad tai gali kiekviena moteris, tiesiog ji turi nubraukti nuo savęs visuomenės peršamą įvaizdį ir įsiklausyti į savo intuiciją. Negali būti, kad pramočių sukaupta patirtis nuėjo niekais, viskas yra mumyse, tik reikia norėti tai surasti. Gal tau dar ne laikas, kaip ir tavo tėvams dar ne laikas mirti, o kai reikės, tu viską padarysi, neliks nei baimės, nei nežinojimo. Neapsunkink savo dabarties ateities baime.

Būtent tas turbūt ir yra svarbiausia. O kai ne laikas - nu, kaip planuosi, kaip įsivaizduosi, kaip ir kam save grauši tokiomis mintimis. Kaip sakė šaunusis Šveikas: "Juk negali būti, kad kaip nors nebūtų - vis viena kaip nors bus". Su metais kaupsis patirtis, ateis laikas, išnyks baimės (ar kažkokie stereotipai). Neprapulsi, juddita, juk tarp žmonių gyveni.

Una Li, Laisve,