QUOTE(daivinycia @ 2010 08 15, 17:41)
Juk kiekviena naujove ar tai, kas neiprasta visada pradzioj gasdina. Kazkaip prisimenu, kad ir laidojimo namai is pradziu nekele susizavejimo. Buvo iprasta sarvoti namuose, todel daugeliui atrode,- kaip cia dabar, velionis tiesiog "isgrudamas" is namu. O siandien kaip? Tik labai retais atvejais sarvojama namuose.
Mažai kas ir neigia kremavimą kaip galimybę (nepaisant ritualinių įsitikinimų).

Juk viskas atsiranda dažniausiai ir iš būtinybės, ne vien iš praktiškumo.

Pavyzdžiui, kad ir tai, jog butukai mūsų maži, namai dažnai daugiaaukščiai, karstas į liftą netelpa, o laiptais iš dvylikto aukšto taip lengvai nenuneši.

Tas pats ir kremavimu. Juk ne tik dėl žemės stokos, bet ir dėl žmonių (kad ir vietinės) migracijos ir net dabartinių kasdieninio gyvenimo tempų tai darosi būtina. Juk tikrai ir apleistos kapavietės nekelia susižavėjimo (įdomu, kad net giminaičiai(!) praneša, jog ,,žolė užžėlė''

, užuot patys prisidėję). Ir iš darbo net paskutinei valandai išlydėti kartais neįmanoma (ir ne vien dėl gresiančios bedarbystės).
Bet sakykit, ką norit, vis dėlto žiedų ar kitų papuošalų gaminimas iš artimųjų palaikų jau rodo, kad tai yra ne meilė, o kažkoks fetišas. Ir net jeigu tai meilė, tai juk ne iš visų pelenų tos ,,grožybės'' padaromos. Iš tėvų palaikų vargu ar žiedą mūvėsi, o iš sutuoktinio tai gal. Bet - iš kurios dalies? Tai išeitų, kad viena dalis mylimo vyro
pasididžiavimo gulės kapinėse (tarp mirusiųjų), o kita dalis ant našlės piršto (tarp gyvųjų). Tai ar čia nėra pasidalijimo - kokios dvipatystės? (juokauju, aišku, bet turbūt suprantat apie ką aš

). Neįsivaizduoju tikrai jokio palaikų dalijimo ir nematau jokios būtinybės to daryti niekam.

Net ir mirusiojo ,,liekanų'' dėvėjimo nei naudojimo. Nei natūraliu, nei perdirbtu pavidalu. Nebent tik gamtos arba medicinos tikslams (kad padėtų gydyt žmones). Nebent man kas įrodytų, jog tai psichologinis gydymas (kad žmogus, pvz., iš sielvarto neišprotėtų). Nors ir čia matau įvairių kitų jau žinomų medicininių būdų.