Po Europą automobiliu „žaliems“

Ilgai svarsčiau, ar kam būtų įdomi mūsų šeimos šios vasaros kelionė automobiliu po netolimą Europą: juk dauguma tas vietas jau aplankę, o gal ir po kelis kartus, be to esu vyras, o šis forumas vis dėlto „Supermama“ (man šio forumo kelionių subforumas imponuoja savo griežta tvarka bei sistema ir informacijos gausa, lyginant su kitais panašiais forumais)... Bet juk visada atsiranda naujų „žalių“ keliautojų, kuriems pakankamai sunku apsispręsti dėl kelionės arba sudėtinga ją susiplanuoti. Todėl savo fotoreportaže pasistengsiu daugiau dėmesio skirti būtent tam, kas gali būti naudinga pradedantiesiems keliautojams, kokiu esu (buvau?) ir aš. Na o patyrusiems kelionių vilkams mano fotoreportažas, tikiuosi, leis su nostalgija prisiminti savo kelionių pradžią. Be to, netikėtai atsirado pakankamai daug laiko ir dėl susiklosčiusių aplinkybių artimiausias keliones teks nukelti į neapibrėžtą ateitį. Todėl mintyse vis iškyla šios vasaros kelionė. Taigi, nusprendžiau įspūdžiais pasidalinti su Jumis – tikiuosi, bent kažkam tai pravers.

I dalis (neįdomioji, bet neišvengiama). Kelionės planavimas

Už lango - snieguotas ir šaltas šių metų vasaris, iki gyvo kaulo įgrisusi žiema. Norom nenorom kyla mintys apie neišvengiamai ateisiančią vasarą, apie atostogas. Besišildydami prie kavos puodelio su žmona nusprendžiam – kokia krizė bebūtų, nebekartosim praeitų metų klaidos – sėdėti namie. Kažkur reikia keliauti (iki šiol mūsų „patirtis“ tokia: prieš 15 metų dar su Žiguliuku kelionė į Vokietiją, 2008 m. su žmona ir dukra kelionė lėktuvu į Romą, ir tais pačiais metais kelionė lėktuvu su žmona į kalėdinę mugę Miunchene, aplankant Bavarijos pilis). Bet kur keliauti? Su lėktuvu – šeimos finansai per silpni, su kelionių agentūra autobusu – nėra noro, nes nenorim būti priklausomi nuo kitų.
Ir čia žmonai ateina išganinga mintis: važiuojam automobiliu į Prahą. Ką gi – nuspręsta! Toliau žmona planavimo vadžias perduoda man (esu finansininkas, todėl planavimas, matyt, mano kraujyje). Žinoma, kelionė į Prahą stipriai apaugo daugybe lankytinų vietų...

Kelionės planavimas prasidėjo nuo Novaturo katalogų. Perskaičiau, ką aplanko turistai, keliaudami su agentūromis. Pagrindinis kelionės akcentas – Praha. Jos lankymą suplanavau labai pigiai: informacijos iš katalogų žinoma neužtenka, reikia knygos apie Prahą. Knygynuose vis pavartau DK serijos knygas, bet jos brangokos... Ir tada įvyksta įdomus dalykas – knygą randu bibliotekoje. Taigi, kažkiek pinigėlių čekiškam alui jau sutaupiau . Perskaitau knygą ir visas Prahos bei jos apylinkių (Koneprūsų urvai, Karlšteino pilis) lankymas jau suplanuotas. Nagrinėjant katalogus bei forumus: www.supermama.lt, www.road.lt, planuose atsiranda Adršpachų draustinis. Čekų rojus bei Čekų Šveicarija nesudomina, nes jie skirti daugiau aktyviam poilsiui, o mes šiek tiek prie tinginio.. . Į kelionės planus įtraukiame kurortus Karlovy Varai bei Marianske Lazne (vėliau jų atsisakysim). Mane sužavi Česky Krumlov aprašymas. Kutna Horos miestelis – lieka su klaustuku, jį vis dėlto aplankėme. Nusprendžiu, kad būtina aplankyti Austrijos sostinę Vieną – ji taip netoli nuo Čekijos. Grįžimo į Lietuvą planuose atsiranda Macochos urvai prie Brno (po to iš planų iškrito), Krokuva.

Toliau vėl tenka nerti į interneto platybes: www.viamichelin.com pasiūlo keletą variantų, kaip nuvažiuoti iš taško A į tašką B. Parodo atstumus, netgi kuro sąnaudas, pateikia visą maršruto aprašymą. Bet man vis dėlto labiau patiko programa Google Earth. Ji taip pat pasiūlo maršrutus, bet čia galima pamatyti ir lankytinas vietas, internautų nuotraukas, galima virtualiai pravažiuoti pageidaujamą maršrutą. Teko praleisti prie jos ne vieną valandą... Ji padėjo pasirinkti vaizdingesnius maršrutus, pavyzdžiui iš pietų Bohemijos į Austriją ne automagistrale, o palei Vltavos upę su vaizdingomis apylinkėmis.
Taigi, maršrutas sudėliotas. Tada nusprendžiu juo pasidalinti su Supermamos forumo dalyviais (tai galite rasti adresu http://www.supermama...?...0926&st=360 ) ir gauti iš jų naudingos informacijos. Informacijos gavau tiek, kad mažai nepasirodė. Didžioji dalis (apie 5 puslapius) – važiavimas per Lenkiją. Darosi baisu (kaip parodė kelionė – visai be reikalo: per Lenkiją pervažiuoti gal ir nuobodoka, bet visai paprasta). Bet gaunu informacijos ir apie kitus kelionės taškus. Dar kartą dėkoju visiems atsiliepusiems – Jūsų informacija tikrai pravertė. Pavyzdžiui, naudojantis šia informacija pakoreguoju kelionės po Austriją planus – griebiam šiek tiek Alpių (dėl to vėliau tikrai nesigailėjau).

Toliau renku informaciją apie kelių mokesčius (labai padėjo tinklapiai http://www.motorway.cz/stickers – Čekija, http://www.asfinag.a...ge-bis-3-5t-hzg – Austrija). Tinklapis http://www.gddkia.go...wcow//index.php parodo apribojimus Lenkijos keliuose.

Ateina gegužės pradžia. Jau aiški kelionės pradžios data – birželio 14 d., pirmadienis (nors visi forume primygtinai siūlė išvažiuoti šeštadienį arba sekmadienį – tom dienom kirsti Lenkiją lengviau. Bet sekmadienį sūnui buvo Pirmoji Komunija). Aš ir žmona suderinam atostogas. Nusprendžiam Prahoje užsisakyti viešbutį (tai darom internete adresu www.booking.com ). Tai užduotis dukrai, nes ji geriausiai moka anglų kalbą ir pagal atsiliepimus gali parinkti optimalų variantą. Pagrindinis kriterijus – viešbutis netoli centro (net ir prie geriausio visuomeninio transporto, geriau, kai gali bet kada pėsčiom grįžti į viešbutį – tai iš kelionės į Romą patirties), be to reikalingas parkingas. Dukra nusprendžia pasirinkti viešbutį Musketyr (jo adresas http://www.booking.c...=short-Musketyr ). Užsakom standartinį trivietį kambarį su papildoma lova bei parkingu 3 nakvynėm. Kaina – 354 EUR. Gal ir brangoka , bet... Viešbučius kitoms nakvynėms nusprendžiam susirasti vietoje (kaip parodė kelionė, tai nėra taip paprasta – surasti galima, bet tai atima daug laiko . Todėl patarčiau esant galimybei nakvynes rezervuotis iš anksto).

Toliau šlifuojasi planas – kai kas atsiranda, kai kas iškrenta... Dar vienas rūpestis – automobilis. Ne pirmos jaunystės - 2000 m. gimimo, daug pralakstęs – 320 tūkst., bet su dyzeliniu varikliu. Tenka apsilankyti keletą kartų servisuose. Tai iš tikro apsimokėjo – visoje kelionėje Peugeot 406 nė karto nesiožiavo... Nors prieš kelionę be streso nepasieita: penktadienį pavakary automobilis lieka su viena pavara, nes sugenda pavarų perjungimo mechanizmas. Servise nieko paguodžiančio: ant nosies šeštadienis, detalių gauti neįmanoma , o naktį į pirmadienį turime išlėkti. Nerami naktis, ryte skambutis iš serviso – išsinėrė svirties šarnyras, meistrai sutvarkė, galiu važiuoti. Bet neramu: jei išsinėrė vieną kartą, gali išnirti bet kada, o jei tai įvyks kelionėje?!!! Na, bet be nedidelės dozės avantiūrizmo jokia kelionė neapsieina. Svarbu, kad jis būtų pamatuotas.
Kelionei reikia nusipirkti ir valiutos. Nors turiu ir kreditinę kortelę, bet kai kur su ja negalima atsiskaityti. Bet kuriuo atveju kelionėje reikalingi ir grynieji. Su zlotais ir eurais jokių problemų, o štai su čekiškom kronom sunkiau. Daugelis bankų jų neturi. Man kronų pavyko nusipirkti Klaipėdos Akropolyje, DnB Nord banko filiale.

Taigi, slenka (kažkodėl labai lėtai) paskutinės prieškelioninės dienos. Kartu su žmona baigiam susipirkti ir susipakuoti daiktus kelionei. Dokumentai – asmens tapatybės kortelės arba pasai, Europos sveikatos kortelės iš ligonių kasų sudėti. Papildomai nusprendžiam nesidrausti (šioks toks draudimas yra kartu su kreditine kortele). Kiaulystės dėsnis nesuveikia – draudiminio įvykio kelionės metu nebuvo.
Iš pažįstamų išsinuomojam GPS Clarion. Kaip būtų reikėję išsiversti be jo, neįsivaizduoju. Visur klausėme jo, ir Clarionas tikrai nė karto nenuvylė. Taigi – pirkite, nuomokitės, skolinkitės – bet be GPS tikrai nepatariu važiuoti.

Kelionės išvakarės, sekmadienio vakaras. Komanda: aš (vienintelis galintis vairuoti automobilį), žmona, 16 metų dukra ir 11 metų sūnus kelionei pasiruošę. Red bulis nupirktas, žadintuvas nustatytas 3 val. ryto, kad pusę keturių jau pajudėtume į kelionę. Bandom atsigulti šiek tiek anksčiau, bet miegas neima – juk prieš akis didysis šių metų mūsų šeimos nuotykis. Bet apie 12 val. vakaro miegas vis dėlto įveikia...

I dalies pabaiga

Jei nuo mano rašliavos Jūsų miegas dar neįveikė, laukite fotoreportažo tęsinio (jau su nuotraukomis...)

Bent jau mums planavimas ir " namų darbai"- vienas ir įdomių kelionės etapų.
Michelin irgi nelabai prie širdies, nebent važiuoji iš taško A, į tašką B.

Keletas pastebėjimų - informacijos gausu internete, apie didelę dalį šalių ypač daug rusų forumuose, tačiau visai gerai tiesiog susivesti miesto, kuris driekiasi pakeliui pavadinimą ir randi jų puslapiuką- paprastai save gerbiantis, o tokie beveik visi Europoje- turi savo pakankami informatyvius puslapius. Kalba ne bėda- yra ieškant per google vertėjas, nors ir netobulai, bet viską išverčia.
GPS geras daiktas, bet aklai pasikliauti juo tikrai negalima, tad pageidautina turėti žemėlapius tiek šalies, tiek didžiųjų miestų per kuriuos važiuojate- miestų taip pat galima rasti internete.

Važiuojant per Lenkiją yra geras puslapis www.targeo.pl -rodo kelių remontus, kamščius realiu laiku ir t.t.

Gaila, kad neaplankėt Macochos- tikrai verti dėmesio, bet manau, kad dar bus tų progų

Taip, Aruna, sutinku kad reikalingas ir popierinis žemėlapis. Todėl prieš kelionę nusipirkom storą knygą-Europos kelių atlasą, su perspektyva aplankyti dar daug Europos šalių .

O dabar tiems, kas neužmigo po pirmos dalies, žadėtas tęsinys:

II dalis. Kelionė

Pirma diena. Birželio 14 diena. Užduotis - įveikti Lenkiją

Žadintuvo skambučio nesulaukiame. Truputį po dviejų kelioninis jaudulys prikelia iš lovos. Apsiprausiame, daiktus sukrauname į automobilį. Lygiai 3 valanda. Palinkime sau gero vėjo (juk visi keturi klaipėdiškiai esam!) ir per miegantį miestą pajudam link autostrados. Ji beveik tuščia, todėl vienintelė atrakcija – kaip nepalikti Lietuvos kelių policijai prisiminimui savo nuotraukos . Bet viskas sekasi gerai, šone lieka Kaunas, Marijampolė, Kalvarija. Sustojam degalinėje, prisipilam pilną baką kuro (Lietuvoje dyzelinas pigiausias).

Įvažiuojam į sienos perėjimo ruožą. Vis labiau apšiūrantys pastatai tušti, niekas į mus nekreipia dėmesio. Labiausiai nusimena sūnus, nes niekas nežiūri į jo neseniai gautą pasą . Taigi 6 val., mes jau Lenkijoje. Laikrodį atsukam vieną valandą atgal. Toliau – Suvalkai, Augustavas, Grajevo, Lomža. Pirmieji pusryčiai (žinoma iš lietuviškų atsargų). Toliau tiesiai į Ostrow Mazowiecka (kažkas forume gąsdino, kad ši kelio atkarpa labai bloga, bet – kelias kaip kelias, tik viena atkarpa remontuojama ir stovi didžiausias lenkų numylėtinis – jo didenybė šviesoforas).

Išlendam į 8 kelią. Netoli Varšuvos pradeda imti miegas, bet puodelis kavos ir Red bulis vėl suteikia sparnus. Eismas intensyvėja, artėja „baisioji“ (tranzito prasme) Varšuva. Kažkur apie 12 valanda. Vis labiau darosi neramu. Įsukam į Torunės gatvę. Dar labiau neramu – iki pat Vyslos ištisinis remontas, paliktos tik dvi juostos. Bet, kaip nebūtų keista, visi važiuoja labai tvarkingai, todėl 70-80 km/h greičiu judam į priekį. GPS toliau veda mus pirmyn – ir mūsų pirmasis planuotas didysis sustojimas – Jankių prekybos centras.



Varšuvą mes pervažiavom per 40 minučių be jokių problemų (tiesą sakant, net nusivyliau ). Taigi, Varšuva tikrai nebėra joks baubas, o kai bus sutvarkytas Torunės kelias – tai iš vis bus galima važiuoti pasišvilpaujant ir su vėjeliu .

Leidžiam sau porą valandų atsipūsti, pavalgom „nesveiko“ maisto Burger Kinge. Ir vėl į kelionę. Pakankamai geru keliu iki Piotrkow Trybunalski, žinoma aplink vien furos.



Išsukam į nuobodų kelią link Vroclavo. Kelias pakankamai siauras. Vidutinis greitis krenta. Kaimai keičia vienas kitą (kaimas – keliolika namų abipus kelio viena linija), nespėja pasibaigti vienas, iš karto prasideda kitas. Be to, pradeda lynoti. Šone lieka Belchatovas, Vielunis. Vis labiau pajuntu, kad naktį miegota tik pora valandų. Nebepadeda ir Red bulis. Vis dažniau stojam. Bet netoli Vroclavo pasivaikščiojus per lietų po furų aikštelę ir beieškant nemokamos vietos gamtiniams reikalams (ją radau už aikštelės ribų, ir ten tikrai nereikėjo mokėti ), atsiranda antrasis kvėpavimas. Sėdam į mašiną, miegas kažkur išgaravęs, pro debesis pasimato saulė – vėl viskas gražu.
Įvažiuojam į Vroclavą. Tiltas per Oderį:



GPS nuveda į Vroclavo centrą. Šiame prekybos centre randame parkavimo aikštelę:


Pasivaikščiojam po Vroclavo senamiestį. Tvarkingas, kažkuo primenantis Vilnių.



Banguoti stogai:



Papildyta:
Toliau judam link Čekijos, bet jau ne 8, o 35 keliu link Valbžycho, kadangi rytojaus tikslas – Adršpachai, ir šituo keliu arčiau. Pirmasis aukštesnis kalnas pakeliui (po kelionės tai tik kalva):


9 valanda vakaro. Pats laikas ieškoti nakvynės. Pakeliui aplankom keletą pensionų, viešbučių, bet – vienur gražu, bet brangu, kitur kaina lyg normali, bet kvapas – tik apsisuk ir bėk . Vienu žodžiu 4 asmenims surasti normalią nakvynę pakankamai sudėtinga. Paklaidžiojam dar apie valandą. Temsta. Miestelis Swidnica. Viešbutyje „Pod wierzba“


pasiūlo kambarį su dviem pusantrinėm lovom,


dušu, mineraliniu vandeniu, pusryčiais už 280 zlotų. Lyg ir brangoka, bet nusprendžiam, kad jau laikas ilsėtis – vis dėlto nuvažiuota beveik 1100 km. Įsikuriam, aš dar nueinu iki degalinės nusipirkti alaus skardinės. Išklausau pagyvenusios pardavėjos pamokslo apie tai, kad už vairo gerti negalima (tiek kiek suprantu lenkiškai). Ji juk nežinojo, kad manęs už vairo šiandien jau tikrai niekas nepasodins. Palendam po dušu, ištuštinu alaus skardinę . Susispaudžiam pusantrinėse lovose ir po akimirkos miegam.
Lenkiją praktiškai įveikėm...

Tęsinys bus. Pažadu.

Bandau tęsėti savo pažadą

Antra diena, birželio 15. Tikslas – Praha.

Išaušta pirmasis rytas ne Lietuvoje. 7 valanda. Labai gerai papusryčiaujam (kaip tikri lietuviai – gal apsieisim be pietų ) ir pirmyn link Čekijos.

Taigi, Lenkija praktiškai už nugaros. Trumpai apie važiavimo Lenkijos keliais ypatumus. Atsiranda vis daugiau kelių su skiriamąja juosta bei daugiau nei viena juosta viena kryptimi. Ten važiavimas be jokių problemų. Kituose keliuose (pasienis - Ostrow Mazoviecka, Piotrkow Trybunalski - Wroclaw, Krokuva-Varšuva (7 kelias) situacija, žinoma, sudėtingesnė. Bet pasivijus traktorių ar lėčiau važiuojančią furą nereikia spirgėti savo sėdynėje, tik ramiai laukti progos lenkimui. Nemažai furistų įjungia dešinįjį posūkio signalą – kelias priekyje laisvas, lenk. Aplenkus nepamirškite padėkoti avariniais posūkio signalais. O jei negalite aplenkti traktoriaus – sustokite, nuleiskite kūno skysčius, pasportuokite – traktorius bus išsukęs iš kelio į savo kaimą . Jei rimtai – nepajutau jokio skirtumo, kur važiuoti: Lietuvoje ar Lenkijoje.

Kadangi žinome, kad Čekijoje dyzelinas brangus, ieškom kuro Lenkijoje netoli sienos. GPS rodo pakeliui bent dvi degalines Mieroszow miestelyje ir prie sienos. Bet pirmoji Orlen degalinė – ant kolonėlių užrašai Avarija, prie pat sienos degalinė užtverta juostomis, suprask – nedirba. Ką gi, kuro dar turiu, turbūt užteks ir kelionei iki Austrijos, kur kuras pigesnis. Bet pervažiavus sieną, nusprendžiu paieškoti lipduko už kelius. Sustoju pirmoj degalinėj, automatiškai prisipilu kuro. Tik tada suprantu, kad jo man dar nereikėjo, o kuras apie 4,5 Lt (na ir žioplys ). Kuro jau neišsiurbsi, o kelių mokesčių lipduko operatorius neturi. Iki pirmos mokamos kelio atkarpos dar toloka, todėl važiuojam į Adršpachus.
GPS sako, kur važiuoti. Mes jo klausom, nors aplinkui kažkokios įdomios spalvos (sakyčiau, vaikiško kakučio spalvos) rodyklės, rodančios kaip nuvažiuoti į Teplica nad Metuji (žinau, kad turim pravažiuoti šį miestelį). Ir tik kai atsiremiam į „plytą“ prieš remontuojamą kelią, suprantu, kad tos rodyklės rodė apvažiavimo kryptį (Lietuvoje jos ryškiai geltonos). Taigi, pasiklausom nepatenkinto GPS burbuliavimo, bet važiuojam jau pagal rodykles. Prisiparkuojam (mokama aikštelė), nusiperkam bilietus (deja, viso parko apeiti nepavyksta, kadangi prieš pat kelionę atsinaujino žmonos kojos trauma, todėl teko šiek tiek keisti visos kelionės planus, kai ko atsisakyti, kai ką sutrumpinti , kai kada žmonai teko pakeliauti ir ant mano kupros). Bet užteko ir to, ką pamatėme – aikčiojom be sustojimo:






O štai taip „paremta“ prieš tai matyta uola:



Viena žymiausių uolų – Starostina (mero žmona):


Teko eiti ir tokiais siaurais praėjimais (jeigu kompleksija kaip Cololo – prieš keliaujant pagalvokite, o dar geriau – numeskite bent pusę svorio):




Papildyta:
O čia medžiai išaugę iš akmens (?!):




Pajudam tolyn į Čekiją. GPS nustatom Kutną Horą. Nuo kalnų tenka nusileisti ir tokiais serpantinais:


Jų vaizdas GPS ekrane:


Šeimyną pradeda šiek tiek pykinti, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą : nebloga treniruotė prieš Alpes.

Pasiekiame Trutnovą. Čia jau laikas įsigyti kelių mokesčio lipduką. Pirmoje degalinėje už 250 kronų (apie 35 litai) nusiperku vinjetę, kuri galioja 10 dienų (nors daug kas ją klaidingai vadina savaitine). Tarp kitko, grįžus namo ir bandant ją nuimti, teko pavargti, kadangi ji nusiima tik gabaliukais (antrą kartą nepanaudosi).

Toliau per Hradec Kralove pasiekiame Kutną Horą, švarų turistinį miestelį:



Graži šv. Barboros bažnyčia:


Ir žinoma, kaulų koplyčia. Susimokėjus už įėjimą, gauname aprašymą lietuvių kalba. Apžiūrime:


Varpas iš kaukolių ir kaulų:


Šviestuvas, kuriame galime rasti visus žmogaus kaulus (anatomijos dėstytojo svajonė):


Papildyta:
Interjero detalė „mėgėjams“:


Išvada: vieną kartą Kutną Horą aplankyti galima (žinoma, ten yra daugiau lankytinų vietų, pvz. sidabro kasyklos), bet antrą kartą negrįžčiau – čia sutinku su dauguma forumo dalyvių.

Judam toliau link Prahos. GPS veda greičiausiu keliu – autostrada, žinoma, blogesnė nei Kaunas – Klaipėda. Prahoje reikia patekti į centrą prie paminklo Vaclavui jo vardo aikštėje. Judėjimas Prahoje daugelyje gatvių vienos krypties. Apsisukus tenka iš ketvirtos juostos per porą šimtų metrų persirikiuoti į pirmą. Juostos visos užkimštos. Čekų vairuotojų paslaugumas tikrai mažesnis nei lietuvių. Dar prieš kelionę teko skaityti, kad jei Prahoje prie perėjos sustoja automobilis, jo numeriai – ne čekiški. Taip ir mano situacijoje: jungiu dešinįjį posūkį, niekas nė nestabteli, tada tenka įjungti savo naglumą, kažkas stabdo, kažkas bando signalizuoti – bet jau parkuojamės šalia savo viešbučio.

Dabar šiek tiek apie viešbutį. Viešbutis „Musketyr“. Vieta – 200 m nuo paminklo Vaclavui. Įvažiavimas į kiemą per bromą. Savo Pežiuko veidrodėlius prilenkiu, tarpas tarp vartų ir veidrodėlių tik po 2 cm iš abiejų pusių, bet padedant šturmanams – vaikams, sėkmingai pasiekiu parkavimo vietą.

Viešbutyje buvom užsisakę standartinį trijų vietų kambarį su papildoma lova. Kaina 100 Eur už naktį plius 18 Eur už parkingą, viso 354 EUR už tris paras. Už tai gauname prancūziško (viešbutis Muškietininkas) stiliaus butą ketvirtame aukšte:
prieškambaris,
mūsų miegamasis:


Vaikų miegamasis:


Virtuvė su Maximos maišeliu:


Tualetas, vonia,
tokio stiliaus baldai:


Vaizdas pro langą (tarp kitko, tai mūsų kelionės vizitinė kortelė - viešbučių kambariai su vaizdais į pilis, bet apie tai vėliau):


Pusryčiai rūsyje:


Septintame aukšte terasa su vaizdais į auksinę Prahą:


Atrodo viskas gražu, tik 5 ir 6 aukšte kambariai renovuoti (internete įdėtos jų nuotraukos), o mūsų kambarys (butas?) stipriai padėvėtas. Bet atvažiavome ne gyventi, o tik permiegoti tris naktis. Užkandam lietuviško maisto likučių ir pirmyn į Prahą.

Aplankom Vaclavo aikštę



Ši aikštė man panaši į Vokiečių gatvę Vilniuje, tik didesnė. Tai daugiausia suvenyrų parduotuvių ir kavinių aikštė. Šiaip nieko įdomaus, nebent tai, kad šioje aikštėje prasidėjo 1968 ir 1989 metų revoliucijos.

Papildyta:
Senamiesčio aikštė su senosios Rotušės laikrodžiu (buvo kaip tik aštunta valanda vakaro, todėl pamatėme laikrodžio figūrų paradą) ir nuostabiomis bažnyčiomis:




Aikštėje HYUNDAY daro įdomią reklamą:


Šalia viso to didžiulis ekranas, žiūrovai ruošiasi stebėti pasaulio futbolo varžybas. Renkasi brazilų sirgaliai su jų spalvų apranga, būgnais, išsidažę veidus – vienu žodžiu, kaip stadione.


Šokam į metro (žmonos koja...), išlipam prie šv. Liudmilos bažnyčios su dviem absoliučiai identiškais bokštais:


Pakeliui į viešbutį užsukam į barą. Alus – 35 kronos (5 litai). Pasiimam sulčių ir alaus, turbūt aišku kam ... Va ir neatspėjote: žmona iki kelionės beveik negėrusi alaus, po kelionės tapo čekiško alaus beveik fane . Taigi, prie alaus paimam čekiško sūrio asorti (kainos nepamenu). Atnešė didžiulę lėkštę įvairaus sūrio. Ne visos rūšys patiko, bet vis tiek buvo skanu.

Temsta:


Laikas į viešbutį. Antroji diena baigiasi. Savo dienos tikslą pasiekėm.

Laukite tęsinio...

Praha - labai gražus miestas, mielas toks. Bent jau man. Esu buvus 2 kartus. Bet važiuočiau ir dar kartą mielai.

o matyti vaizdai laukiam tesinio
mes Lenkija stengiames pravaziuoti be nakvynes sustojam porai valandeliu degalinej pasnausti

Trečioji diena, birželio 16. Raudonų stogų miestas – po mūsų kojomis

Ankstyvas rytas. Saulė jau pakilusi, nors laikrodis rodo tik 7 val .ryto. Atvažiavom ne miegoti, todėl kelionė maršrutu tualetas-vonia paeiliui, pirmieji pusryčiai viešbutyje (jie pakankamai gausūs, o ir aplinka nuostabi).

Šios dienos tikslas – Karolio tiltas, Mažasis miestas, Prahos Hradas. Kadangi tai daugelio aplankytos vietos, nuotraukų ir įspūdžių daug nebus, nors fotiko kortelėje apie 240 tos dienos nuotraukų.
Žvilgsnis nuo Vltavos krantinės į Karolio tiltą:


Dalis tilto restauruojama, bet įspūdis vis tiek nepakartojamas:




Keletas tilto skulptūrų:




Žinoma, suradom per porą šimtų metų nušlifuotą šv. Jono Nepomuko skulptūrą. Prilietę kiekvienas sugalvojam savo norus. Nuotraukų nededu, nes šiame fotoreportaže bus tik nuotraukos be mūsų.

Vltavos upės atšaka – Čertovka (šiek tiek patvinusi po nesenų liūčių):




Žvilgsnis į Mažojo miesto bokštus:


Pakeliui į Prahos Hradą (pilis):




Papildyta:
Raudonų stogų miestas – Praha – po mūsų kojomis:



Žvilgsnis į Eifelio bokštą (žinoma, tik į jo 4 kartus sumažintą kopiją, pastatytą kažkokios pasaulinės parodos proga):



Įėjimas į pilių teritoriją, priekyje- Prezidentūra:



Šv. Vito katedros bokštai:



Šv. Vito katedros vidus:



Daug sidabro:


Žvilgsnis į Auksinę Prahą - Aukso vartai:



Restauruojama katedra:



Toliau planuose buvo Auksinė gatvelė, deja, ji remontuojama.
Ir vėl Raudonų stogų miestas prieš mūsų akis:






Papildyta:
Nusileidžiam nuo pilių kalno. Lendam į metro ir važiuojam į viešbučio administratorės pasiūlytą prekybos centrą Chodov. Centras niekuo nenustebina. Merginos apžiūri parduotuves. Nuosprendis: nieko įdomaus, Lietuvos prekybcentriuose net geriau .
Picerijoje papietaujame. Vaikai valgo picas, mes su žmona – kepsnius, viskas kainuoja 700 kronų (apie 100 litų), taigi, Lietuvoje manau panašu. Užsukam į Alberto hypermarketą. Nusiperkam šiek tiek lauktuvių ir, žinoma, alaus. Juk nuodėmė jo nepirkti – butelis kainuoja 8-12 kronų( 1,1 – 1,80 Lt ). Vakare pravers, o šiek tiek gal pasieks ir Lietuvą .

Grįžtam į viešbutį. Žmona lieka ilsėtis, o aš su vaikais vėl į centrą:
Parako bokštas, čia prasidėdavo Karališkasis kelias:



Respublikos aikštė:



Vaclavo paminklas vakare:



Temsta. Vakaras Prahoje:



Grįžtam į viešbutį. Vaikai pavargę, greitai sminga, su žmona pamažinam alaus atsargas , taip pat greitai užmiegam.

Toliau dar bus?

Nors mes ir ne naujokai kelionėse, vistiek labai įdomu skaityti. Laukiam tęsinio

Labai malonu, kad kažkam įdomu. Mano, kaip "rašytojo" planai - dviejų kelionės dienų aprašymas per dieną (greičiau neišeina ).

Ketvirtoji diena, birželio 17. Po Prahos apylinkes

Šios dienos planuose – Prahos apylinkės. Po pusryčių sėdam į automobilį, šiaip taip prasispraudžiam pro vartus ir pirmyn link Koneprūsų urvų. Atstumas - apie 40 km. GPS nuveda į miestelį, toliau jau tenka klausti, kur įėjimas į jeskyne (ček. urvai). Atvažiuojam į aikštelę, ten senokame automobilyje sėdi pensininkas ir renka pinigėlius už parkavimą. Pakylame į kalną. Surandam kasas, perkame bilietus. Čia įvyksta kai kas įdomaus: kasininkė parodo, kad reikia papildomai sumokėti 50 kronų už kažką. Sumoku, ji paduoda urvų aprašymą lietuvių kalba – kaip ji atspėjo? Taip man ir liko neaišku iki šiol...

Pataikome labai geru laiku – ekskursija prasideda po kelių minučių, kadangi į urvus vienų kažkodėl neleidžia .

Vaizdas pakeliui į urvus:



O čia mes jau viduje:










Leidžiamės, kylame. Mums, pirmą kartą esantiems kalno viduje – gražu:





Galų gale artėjame prie išėjimo. Tenka lipti įvijais metaliniais laiptais 84 laiptelius (gerai, kad apie tai sužinai tik įveikęs visus laiptelius – mano žmonos koja neleidžia atsipalaiduoti. Žemyn nuo kalno žmonai teks keliauti ant mano kupros). Pagaliau dienos šviesa! O čia urvų apylinkės:



Papildyta:
Sekantis tikslas – Karlštejno pilis – buvusi Čekijos karalių vasaros rezidencija. Pakeliui užsukam į Beroun miestelį. Nieko įdomaus, tik užkandam kavinėje.
Sustojam miestelyje Tetin, įsikūrusiame ant upės kranto. Jis žymus šv. Liudmilos bažnyčia, atrodo čia ji buvo nužudyta. Vaizdingomis apylinkėmis judame link Karlštejno pilies.
Štai ir ji:



Iki jos reikia lipti 2,5 km. Saulė kepina. Pilis atrodo net neartėja. Pusiaukelėje nusprendžiam: pilis tikrai nebus gražesnė už mūsų matytą Neuschwanstein pilį, be to internete buvo rašyta, kad ir jos viduje nieko įdomaus. Todėl pasižiūrim į pilies sienas iš tolo:



Sukame atgal. Grįžtame į Prahą. Dar užsukame į prekybos centrą Novy Smichow Prahos centre. Lauktuvės, alaus atsargų papildymas.

Iš viešbučio išeiname atsisveikinti su Praha:





Vakarėja:



Paskutinė nakvynė pas Muškietininką, rytoj keliausime toliau... O Praha vis dėlto kaip ir Roma – čia norisi grižti .

Penktoji diena, birželio 18. Nuostabioji Pietų Bohemija

Vėl rytas. Daiktus krauname į automobilį. Pajudam iš Prahos. Pradeda lyti kaip iš kibiro. Negi jis sugadins mums kelionę? Bet kažkur už trisdešimt kilometrų vėl pasirodo saulė (ir toliau kelionėje lietus pasitaikys tik naktį arba vėlai vakare). GPS veda mus link Hlubokos pilies. Tarp kitko, GPS padėjo man išsiaiškinti, kad automobilio spidometro greitį reikia mažinti apie 7 procentus, kad sužinoti teisingą greitį (pvz. jei spidometras rodo 140 km/h, tikras greitis – 130 km/h). Tai patvirtina ir kai kuriuose Čekijos miesteliuose įrengti radarai – ne radarai (taip ir neišsiaiškinau), rodantys atvažiuojančio automobilio greitį. Jis visada sutapdavo su GPS, o ne spidometro greičiu.

Taigi, miestelis Hluboka nad Vltavou su nuostabia pilimi, atrodo vienintele Čekijoje baltos spalvos. Kylame iki jos. Pamatome turbūt pilį :



Kaip paaiškėjo, tai ko gero pagalbinės pilies patalpos . Parkas prie pilies:



O čia nuostabioji pilis:







Pilies vidaus kiemelis:



Pilis iš kitos pusės (patekom į vestuvių ceremoniją ):





Toliau pajudam link Pietų Bohemijos sostinės Česke Budejovice. Dar vienas nuostabus miestelis. Jo centrinė aikštė:





Žmona suranda čekiško krištolo ir porceliano parduotuvę. Pagaliau po tiek dienų ir ji gali pasikalbėti ne tik su mumis – pardavėja iš Moldovos laisvai kalba rusiškai. Tenka užtrukti pakankamai ilgai, bet nusipirktas taurių rinkinys saugiai įdedamas į bagažinę.
Česke Budejovice žymus ir pieštukų fabriku „KOH-I-NOOR“. Aplankome firminę jų parduotuvę. Prisiperkam pieštukų ir trintukų visiems gyvenimo atvejams .

Papildyta:
Toliau judam link UNESCO saugomo miestelio Česky Krumlov. Kažkur tarp abiejų miestų sustojam kavinėje užkąsti. Pasiimam kepto sūrio („Smaženyj syr“ ar panašiai) su įvairiais priedais. Nusprendžiam: šio patiekalo skonis priklauso nuo įdaro (žinoma ir nuo virėjo).

Pakeliui į Česky Krumlov:



Parkuojam automobilį ir pėstute pasileidžiam į nors ir labai turistinį, bet vis tiek nuostabų miestelį. Srauniosios Vltavos pakrantė:



Čia galima išsinuomoti gumines valtis ir ja paplaukioti per upės slenksčius. Iš valčių girdisi tik aikčiojimai ir palengvėjimo atodūsiai perplaukus slenkstį. Teko matyti, kaip įkaitusi (aišku, ne nuo saulės) kompanija, plaukdama per slenkstį, pametė vieną kompanioną. Jis kelias minutes bandė užropoti stačia kokia 3 (!) metrų krantine. Nepavykus užkopti, jis šlapias kaip viščiukas šiaip taip palei krantinę pasiekė krantą ir bėgte vijosi savo draugus.

Miestelio vaizdai:











Miestelyje vyko kažkoks festivalis. Todėl čia pilna žmonių su senoviniais apdarais:



Kavinukės ant upės kranto:



Šiek tiek toliau prisėdame atsigerti kavos, vaikai – karšto šokolado. Netyčia tampame liudytojais vieno įvykio, palikusį nelabai malonų prieskonį. Kavinėje kokių 10 metų berniukas (matyt ne pirmą kartą) vienu mauku išgeria litrinį bokalą alaus. Turistai (vokiečiai ar austrai) ploja, juokiasi, sumeta jam keletą eurų. Taip uždarbiauja kai kurie vaikai. Štai tokios mūsų senutės Europos grimasos...

Bet jau vakarėja. Laikas važiuoti tolyn, o ir nakvynės reiktų pasiieškoti. Važiuojam palei Vltavą, po nesenų liūčių labai sraunią. Pilna automobilių su baidarėmis, vieni ant stogo užsidėję vieną, kiti priekaboje susikrovę apie dvidešimt. Vaizdingose pakrantėse pilna palapinių, kemperių – juk penktadienio vakaras.

Prasideda nakvynės paieškos epopėja: sustojus gražiame viešbutyje ant upės kranto, kaina nenustebina – apie 600 lt nakčiai. Tai, aišku, ne mums. Keletas pensionų – vietų nebėra. Vieno pensiono šeiminnkai nori apie 250 Lt. Lyg ir brangoka. Susitariam dėl rezervacijos porai valandų. Važiuojam toliau. Dar penketas taškų – jokių perspektyvų. Pasiekiam miestelį Vysšyj Brod. Čia aptrintame viešbutyje kažkokia nesąmonė - be pusryčių užsiprašo virš 300 Lt. Ką gi, nusprendžiam grįžti į rezervuotą pensioną (apie 20 km). Bet pakeliui, nors jau visiškai tamsu ir pila lietus, sustojam miestelyje Rožmberk nad Vltavou. Viešbutis „U Martina“, įsikūręs senoviškame pastate ant upės kranto. Po trumpų derybų apžiūrime kambarį su viena dvigule ir viena viengule lova, dušu. Pro langą matosi pilis – reiškia, šis kambarys mums. Kaina – 1140 kronų (apie 155 Lt) su pusryčiais. Taigi, jau darosi aišku, kad mums viešbučio reikia ieškoti netoli pilies.

Vaizdas pro kambario langą į pilį:



Šeimyna gulasi miegoti, aš dar nusileidžiu į pilnutėlį barą, kuriame nevaržomai švenčia čekai, o gal ir austrai. Ką ten besuprasi – visi labai linksmi, triukšmas nenusakomas. Išlenkiu bokalą. Lietus pliaupia toliau. Laikas ir man ilsėtis.

Na mes irgi prie tų žalių keliautojų, nes savo automobiliu važiavom tik į Slovakiją ir Norvegiją, o šiaip dažniausiai skraidom...
Nuostabus antrą dieną aprašytas Čekijos parkas Praha lankyta prieš gerą dešimtmetį , bet kaip smagu prisiminti.
Šaunus pasakotojas esi, jau užkabino tavasis pasakojimas Laukiam tęsinio.