Po Europą automobiliu „žaliems“

Hluboka aplamai nerealaus grožio pilis. Į bokštą kaip supratau nelipot - atsiveria nuostabios apylinkės.
Česke Budejovicuose tik aikštė ir verta dėmesio, tuo tarpu Krumlovas mus visus pakerėjo

Šeštoji diena, birželio 19. Mano naujoji meilė - Alpės

Vėl rytas. Lietus pasibaigė. Super pusryčiai, be to ir aplinka nuostabi:



Taigi, lankysitės tose apylinkėse, rekomenduoju viešbutį „U Martina“. Jų tinklapis www.hotelumartina.cz

Dar keletas Rožmberk nad Vltavou miestelio vaizdų:







Pajudam į pietus link Austrijos. Iki jos apie 20 km. Sieną kertame nesustodami (Šengeno zonos privalumai, tik sūnui vėl nepasiseka – naujojo paso nėra kam parodyti ). Pirmoje degalinėje nusiperkame kelių mokesčių vinjetę (7,90 EUR, galiojimas 10 dienų). Priklijuojam ant lango. Tarp kitko, po kelionės ji nusiėmė labai gerai, tik atsivėrė užrašas Ungultig (negalioja). Taigi, antrą kartą nepanaudosi.

Pravažiuojame Bad Leonfeldeną, aplink jau kalniukai, kelias iki Linco eina tarp kalvų – yra kur paganyti akis.
Įvažiuojam į Lincą – miestą prie Dunojaus. Tarp kitko, jis, atrodo, tuo pat metu kaip ir Vilnius buvo Europos kultūros sostine. Vaizdas į drumzliną Dunojų:



Centrinė Linco aikštė. Tą dieną joje veikė blusų turgus:



Dar keli vaizdai iš Linco:





Paliekam Lincą. Mūsų tikslas – A9 greitkelis. Skaudančia širdimi pravažiuojam rodyklę į Zalcburgą, iki kurio apie šimtą trisdešimt kilometrų. Tai ne šiai kelionei. Bet sau ir šeimai tvirtai pažadu: kada nors važiuosime ir į jį, ir į Insbruką, ir didžiuoju Alpių keliu. O dabar toliau magistrale. Deja, nors nelyja, bet debesys pakankamai žemai. Viso kalnų grožio nepamatysime... Priekyje – pirmieji Alpių kalnai:



Žinoma, prasideda tuneliai. Kai dukra jų suskaičiavo dvidešimt (ir kelių šimtų metrų, ir kelių kilometrų ilgio), toliau skaičiuoti kantrybės nebeturėjo:



Papildyta:
Dar prieš kelionę Google Earth programoje susiradau miestelius, į kuriuos būtų įdomu užsukti. Vienas jų – Klaus an der Pyhrnbahn. Tolumoje – miestelio pilis:



Nusileidžiam labai stačiu nuolydžiu iki hidroelektrinės užtvankos. Galvoje mintis: o kaip Pežiukas užtrauks į viršų? Bet, kaip jau minėjau, mašiniukas nė karto nepavedė . Mes prie kalnų upės užtvankos. Viršuje ekstremalai pasikabinę aikštelę ir nuo jos šokinėja žemyn, žinoma, su tampriu lynu. Apačioje juos pasitinka valtelė (labai pasistengus, ją galima matyti nuotraukoje). Net žiūrint į jų šuolius sukasi galva, o įdomu, kaip jiems? Na, mano ekstremalumo lygis kiek mažesnis, todėl šokti nesiryžtu :



Dar vienas miestelis – Spital am Pyhrn. Čia turėjome pamatyti aukščiausius mūsų kelionės Alpių kalnus. Deja, jie pasislėpę po debesų skraiste:



Miestelio bažnyčia ir jos nuostabus vidus (kažkodėl užtvertas grotomis, todėl tik per jų tarpą padarome nuotrauką):





Tipiškas austriškas namas:



Miestelis tiesiog spindi švara ir kažkokiu ramumu. Neskubėdami pasivaikštome, kavinėje paragaujame kas kavos, kas ledų. Nebesinori niekur važiuoti...

Bet kylam. Priekyje – ilgiausias ir papildomai apmokestintas Bosruck tunelis. Jo ilgis 5,509 km. Išvažiavus prie šlagbaumo tenka susimokėti 4,50 EUR. Artėja šios dienos kelionės tikslas – miestas Leoben. GPS liepia sukti iš magistralės, dėl to visai nenusimenam, nes aplink vien nuostabūs vaizdai. Vienas jų:



Pasivažinėjam kalnų keliukais. Labai patinka veidrodžiai sankryžose – be jų būtų neįmanoma važiuoti. Pasiekiam miestelį Leoben:



Prieš kelionę internete skaičiau apie jį, save miestelis labai išgyręs, bet mums įspūdžio nepaliko.

Artėja 6 val. vakaro. Pagal internautų siūlymus – pats laikas ieškoti nakvynės. Vėl nauja paieškos epopėja: šeštadienio vakaras, daug kas tiesiog ilsisi ir nekreipia į mus dėmesio. Leobene nieko nerandame, važiuojam toliau. Aplink tik nedideli miesteliai, dauguma pigių viešbučių jau uždaryta. Važiuojam toliau, pradeda lynoti. Įvažiuojam į kažkokį miestelį, pasistatom mašiną ir bandom rasti nakvynę. Ir nieko. Bet matyt taip nebūna, kad nieko nebūtų . Prasilenkdami miestelio gatvėje su vienu , kaip vėliau pasirodė – labai nuoširdžiu vyriškiu kažkodėl pasisveikinam. Užsimezga pokalbis (mano vokiečių kalba pusėtina). Jis, vieno restorano savininkas, tuoj pat užrašė poros pigesnių pensionų adresus bei telefonus ir žinoma įdavė savo restorano vizitinę kortelę. Iš jos tapo aišku, kad esame Kapfenberg miestelyje. Beliko adresą įvesti į GPS – ir mes jau prie pensiono Kaiserhof. Kaina pakankamai normali: du dviviečiai kambariai: suaugusiems – 59 EUR, vaikams – 38 EUR, viso mūsų šeimynai – 97 EUR už nakvynę su gerais naminiais pusryčiais, nes viską daro pati šeimininkė (pensiono tinklapis www.kaiserhof-kapfenberg.at/ ). Apžiūrim kambarius. Pro langą matome, žinoma, pilį . Reiškia, nakvosime čia.

Vaizdas pro langą (jau ryte pasibaigus lietui ir po lietaus „garuojant“ kalnams):



Su skėčiais išeinam pasivaikščioti. Be kalnų, daugiau nieko įspūdingo, tik patiko savotiškai išspręsta mašinų greičio ribojimo problema:



Taigi, baigiasi dar viena kelionės diena.

Labai įdomu, kaip man patinka skaityti tokius išsamius pasakojimus . Labai smagu buvo skaityti prie rytinės kavos , lauksiu tęsinio.

Septintoji diena, birželio 20. Didingoji Viena

Rytas Alpėse. Pensiono šeimininkė patiekia pusryčius, pakankamai gausius. Atsiskaitom už nakvynę. Judam link Vienos. Reikia prisipilti kuro. Pirmoje degalinėje – kuras už praktiškai lietuvišką kainą – 1,05 EUR. Toliau visoje Austrijoje kuras kažkodėl brangesnis – iki 1,20 EUR.

Sukam į S6 greitkelį. Kiek pavažiavę iš jo išsukam į miestelį po tiltu – Schottwien. Greitkelio tiltas pakilęs virš šimto metrų. Sekmadienio rytas. Po šv. Mišių iš miestelio bažnyčios pasipila pasipuošę austrai. Kavinėje paragaujame kavos. Keletas miestelio vaizdų:







Kitas mūsų tikslas – Viena. Dar prieš kelionę tinklapyje http://www.parkeninw...ex.asp?menuID=1 suradau parkavimo aikštelę už 3 EUR parai. Ji toliau nuo centro, šalia prekybos centro ir metro sustojimo. Ko gero, tai buvo klaida , nes:
1.Jokie prekybos centrai ir parduotuvės Austrijoje sekmadienį nedirba – turėkite tai omeny. Dirba tik kavinės, kelios suvenyrų parduotuvės centre. Todėl mineralinio vandens butelis kainavo 5 EUR.
2. Šeštadienį – sekmadienį automobilių parakavimas gatvėse nemokamas (žinoma, automobilį būtų tekę palikti ne pačiame centre).
3. Metro Vienoje brangus: 1,80 EUR suaugusiam, vaikams – per pusę. Taigi pirmyn-atgal kainuoja 10,80 EUR. Plius 3 EUR už parkavimą, viso 14 EUR. Centre galėjome susirasti požeminę aikštelę po 2 EUR. Vienoje praleidome 6 val. Taigi, būtume sutaupę...
Bet GPS įvestas parkavimo aikštelės adresas. Parkuojamės. Tarp kitko, labai įdomi vieta :



Tai vadinamieji Gasometer – trys didžiuliai apvalūs pastatai, kurių rūsyje parkuojamės. Savo laiku tai buvo didžiulės dujų saugyklos. Šiuo metu visi trys A, B ir C Gasometer sujungti, rekonstruoti, viduje per kelis aukštus – kavinės, parduotuvės, aukščiau – butai. Bet, kaip minėjau, sekmadienį niekas nedirba, todėl eidami link metro pasijuntame šiek tiek nejaukiai.

Leidžiamės į metro, keletas sustojimų ir mes jau Vienos centre. Pirmasis įspūdis: labai daug žmonių ir arklių mėšlo kvapas:



Nors po arklių uodegomis pritvirtinti maišeliai, gatvės papuoštos krūvelėmis. Na bet mums tai netrukdo. Trukdo kitkas – neturime jokio Vienos žemėlapio. Apžiūrime šv. Stepono katedrą iš vidaus ir išorės. Nemaža dalis restauruojama:



Pabandome pasivaikščioti be žemėlapio, kažkur nuklystame. Vėl grįžtame į centrą. Nusiperkame žemėlapį. Kelionė po Vieną prasideda. Keletas Vienos didybės liudijimų:









Mano dukrai labai patiko Vienos didingumas, tuo tarpu žmonai labiau prie širdies elegantiškesnė Praha...

Stabtelim suvenyrų bei Mocarto saldainių parduotuvėse. Pinigų sumažėja, lauktuvių ir suvenyrų kelionės prisiminimui padaugėja. Netoli nuo Vienos operos prie kavinės pamatome nemažą eilę - visi norėjo paragauti originalių Vienos štrudelių. Mes nusprendžiam eilėje nelaukti - bus pretekstas kada nors grįžti į Vieną .

Papildyta:
Parlamento pastatas:



Šiek tiek elegantiškesnė rotušė:



Vienos tramvajus – įdomus tuo, kad pasipuošęs vaivorykštine vėliavyte. Vėliau pamatėme, kad visi tramvajai važinėja su tokiom vėliavytėm. Kodėl – taip ir nesužinojom:



Žinoma, nuotraukų pripleškinom daug, bet daug jų yra ir šiame forume. Taigi, grįžtame prie mašinytės ir judam link Čekijos. Pakeliui sutinkam pirmąsias mašinas su lietuviškais numeriais – du autotralai su daugybe pakrautų lengvųjų automobilių lietuviams. Aplenkiant susimirksime avariniais signalais.
Netrukus įvažiuojame į Čekiją. Sustojame Mikulov miestelyje. Pasižvalgome, iš tolo apžiūrime pilį. Pradedame ieškoti nakvynės. Viename pensione beveik susitariame, už nakvynę jie prašo 1200 kronų. Bet šeimyna nusprendžia laikytis mūsų kelionės tradicijos ir nakvynės paieškai skirti daugiau laiko . Tai buvo mūsų esminė klaida – pilis buvo netoli, ir ko gero matėsi pro kambario langą...

Važiuojam tolyn. Deja vu jausmas neapleidžia: taip jau buvo – laikas bėga, apeita kokia dešimt vietų, rezultatas – nulinis . Vienoje iš daugybės apieškotų vietų pamatome mūsų ir braliukų vėliavas. Tai šiek tiek praskaidrina nuotaiką:



Temsta, pradeda lynoti. Nebetoli Brno. Užsukam į vieną miestelį, kaip vėliau supratome buvusią sodų bendriją ala Dituva prie Klaipėdos. Čia stabtelim prie vieno pensiono pavadinimu Garden (jis turi netgi tinklapį: www.pension-garden.cz/ ). Labai nuoširdus vyriškis, šiek tiek kalbantis rusiškai, įkalba pasilikti nakvynei, tuo labiau, kad lietus įsismarkauja ir toliau važiuoti noro nėra. Susideram kainą – visos popierinės čekiškos kronos, kurias dar turėjau – 1050 kronų. Mūsų kambario nuotrauka:



Deja, tik nuotraukoje gražu, o iš tikro – patalynė naudota, čiužiniai ir pagalvės supeliję (net užmigti sunku), tualetas irdušas toli ir durys neužsifiksuoja . Vienintelį privalumą suranda sūnus – mama leidžia gulti į lovą nenusiprausus ir nenusiplovus kojų . Prie visko prisideda įkyrios musės, zvimbiančios apie ausis. Bet miegas vis dėlto įveikia.

Už lango pilies nebuvo...

Aštuntoji diena, birželio 21. Krokuva, prisilietimas prie istorijos

Ryte pabundam anksti. Šiek tiek apsiprausiame. Kaip kompensaciją už nekokią nakvynę šeimynai pažadu, kad kita nakvynė(o ji jau bus paskutinė mūsų kelionėje) bus prabangi.

Į Brno neužsukam. Nežinau, ar teisingai padarėme. Šone lieka ir Macochos įgriuva su urvais. Nusprendžiame šį kartą neužsukti – jau buvome Koneprūsų urvuose, be to, žmonos koja neleidžia atsipalaiduoti. Toliau – Olomoucas. Sustojam prekybcentryje nusipirkti maisto. Tiesa, atradau vieną įdomų skirtumą tarp mūsų ir Čekijos prekybos centrų: pas juos tualetų kelis kartus mažiau, nei mūsų panašaus dydžio centre. Ką tai galėtų reikšti ?

Keliai jau europiniai. Tarp kitko, po kelionės, mano manymu, pagal kelių kokybę šalis išdėstyčiau taip: 1. Austrija, 2. Lietuva, 3. Čekija, 4. Lenkija. Bet Čekija ir Lenkija labai daug kur rekonstruoja kelius, manau, Lietuva greitai gali atsidurti sąrašo gale. Bet tai tik mano nuomonė .

Frydek Mistek,Cesky Tešin ir mes jau Lenkijoje. Puiki autostrada iki Bielsko Bialos - Boleko ir Lioleko gimtinės. Toliau sukame į 52 kelią link Krokuvos. Mirganti marganti Lenkijos pakelių reklama (tiesą sakant, jos gausa nužudo pagrindinę reklamos funkciją – informaciją). Kelias pakankamai siauras, judėjimas nemažas, kelionės nuovargis jau ima po truputį reikštis, todėl per daug neskubėdami judame pirmyn.

Pasiekiame Krokuvą. Netoli Vavelio pasistatome automobilį. Užkopiame į kalvą. Šiandien pirmadienis, todėl muziejai nedirba, karalių rūmų neteks aplankyti. Bet katedra atvira, todėl nusipirkę bilietus, užeiname į ją. Ji pasirodo mažesnė nei atrodė, žiūrint Lenkijos prezidento laidotuves per TV.

Kiekvienas žingsnis atrodo alsuoja istorija, bendra lietuvių ir lenkų istorija... Pakylame iki Žygimanto didžiojo varpo, nusileidžiame į rūsius, kur palaidoti šventieji Jadvyga ir Stanislovas, Žygimantas Augustas, Adomas Mickevičius, Steponas Batoras, Jozefas Pilsudskis (palaikai urnoje su Vilniaus Trijų kryžių kopija – kažkaip dviprasmiška), kitos įžymios asmenybės. Prieiname ir Kačinskių amžino poilsio vietą (iki jos galima patekti ir iš kitos pusės nemokamai). Mano manymu, jie neįsipaišo į čia palaidotų įžymių asmenybių kontekstą. Bet tai tik mano nuomonė. Tarp kitko, fotografuoti neleidžiama.





Lietuviškas akcentas Vavelyje:



Nusileidžiame į senamiestį. Pasižvalgome, užeiname į kelias bažnyčias. Istorija atrodo sustojo čia... Laikas judėti tolyn – tik truputį vėliau supratome, kad laikas judėti dar nebuvo atėjęs.

Link Varšuvos nusprendžiame važiuoti ne pro Katovicus, o 7 keliu. Pabandome išvažiuoti iš miesto – bandymas užtrunka daugiau nei valandą – tai buvo pirmasis ir vienintelis tikrasis kamštis kelionėje. Prie visko prisideda lenkų labai mėgstami šviesoforai, sustatyti kas šimtą metrų. Judėjimo greitį geriausiai iliustruoja toks įvykis: kažkas pamato pro langą neskubiai einančią įdomiai apsirengusią moteriškę, po dešimties minučių ji vis šalia automobilio, po dar penkių ji vis dar šalia (judame ir mes, ir ji). Na bet anekdotai, kelionės įspūdžiai ir pan. trumpina laiką. Pagaliau ištrūkstame iš miesto.

Kelionė 7 keliu nelabai nuobodi. Lenkiame nemažai automobilių, kadangi įkalnėse atsiranda trečioji juosta. Svarbu nepražiopsoti jos pabaigos, nes netikėtai gali atsidurti priešpriešinėje juostoje. O šiaip lenkimas vyksta principu “gazas-dugnas” .

Nusprendžiame braukti link Kielcų. Šį kartą neapsirinkame: aplankę porą viešbučių, apsistojame City Hotel. Kaina – 260 zlotų be pusryčių, bet du atskiri dviviečiai kambariai su dušais ir belaidžiu internetu (vaikų džiaugsmas beribis, nes per kelionę tai pirmasis viešbutis su normaliu internetu), požeminė automobilių stovėjimo aikštelė. Pilies per langą nesimato (langai išeina į vidinį kiemą), bet pasirodo ji už kelių šimtų metrų nuo viešbučio...

Miestas panašaus dydžio kaip Klaipėda. Centras (aplankėme tik jį) sudaro labai tvarkingo miesto įspūdį:













Nuplaunam dviejų dienų kelionės dulkes – ir miegoti. Rytoj mūsų laukia namučiai.

Papildyta:
Devintoji diena, birželio 22. Vėl namo, vėl namo...

Turbūt neįdomiausia kelionės diena.

Iš Kielcų sukam link Varšuvos. Didžioji kelio dalis – autostrada. Todėl Varšuvą pasiekiam be problemų (tarp kitko, per visą kelionę mačiau tik kelis policininkus ir vieną policijos mašiną užmiestyje). GPS vėl veda Armijos Krajovos alėja, Torunės gatve. Varšuvą įveikiam per keturiasdešimt minučių, kaip ir atvažiuojant. Tik jausmas, kad dažniau teko stoti prie šviesoforų.
Pasiekiame prekybos centrą M1. Nusprendžiame sustoti papietauti ir pailsėti prieš paskutinį kelionės etapą. Papietaujame restorane Sphinx. Vaikai picų neįveikia, paslaugūs padavėjai supakuoja jas kelionei. Šeimyna nutaria pasižvalgyti po parduotuves, aš nusprendžiu nusnausti mašinoje. Stovėjimo aikštelėje už akių užkliūva užrašas po ženklu, nurodančiu vietą neįgaliųjų transportui : „Ar tikrai norėtum būti mūsų vietoje?“ Mąstančius žmones tikrai veikiantis užrašas. O kaip jis veiktų Lietuvoje?

Šeimyna pabudina iš miego. Vėl pirmyn tuo pačiu maršrutu: Ostrow Mazowiecka, Lomža, Grajevo, Augustavas, Suvalkai, gimtoji Lietuvėlė. Dar sustojam užsipilti kuro, pabaigiam nors ir šaltas picas. Leidžiasi saulė, aplink Suvalkijos lygumos:



Dar keletas valandų, ir automobilis įsuka į namo kiemą. Laikrodis rodo 2 valandą nakties. Taigi, lygiai devynios paros be vienos valandos kelionėje.

Didysis mūsų šeimos nuotykis šiemet baigėsi.

II dalies pabaiga

Matai kaip įdomiai. Kai kuriuos kelius aš visgi pirmiau statyčiau nei čekų.

Austrija aplamai savo alpėmis pakerėjo širdį ilgam.

O Veličkos druskų kasyklose nebuvot?

Epilogas

Šiek tiek kelionės skaičiukų:
Iš automobilio kompiuterio: nuvažiuota 3600 km, vidutinis greitis – 62 km/h, reiškia, prie vairo praleista beveik 60 valandų, vidutinės kuro sąnaudos – 6,0 l/100 km, t.y. sunaudota apie 220 l kuro.

Iš viso išleista apie 4500 Lt.

Štai tokia ta mūsų kelionė. Pavykusi ar ne? Mes nusprendėme vienareikšmiškai – taip. O kaip atrodo Jums?

Manau, kelionių dar bus. Tikimės, svajojame, planuojame – gal Kroatija, gal Skandinavija, gal Prancūzija, gal ne šiemet...



Taigi, jei mano rašymo stilius Jūsų per daug neišvargino ir nesunervino -

Laukite tęsinių...

Labai, labai

Labai smagus ir be galo naudingas kelionės aprašymas. Labai patiko

Nesunervino Labai smagiai rasote, labai patiko Tiesa, gal kartais neverta rasant galvoti, kad kazkas kazka panasaus jau ikele savo reportazuose, juk ne visi skaito visus kelioniu aprasymus is eiles
Linkiu daugiau tokiu puikiu kelioniu jusu seimynelei Jusu zmona saunuole, jei net ir su koju problemom tokia kelione atlaike, sveikatos jai

Šauni kelionė ir šaunus aprašymas , kažkuo priminė mūsų pačių pirmą ilgesnę kelionę auto, tik kad maršutas buvo kiek kitoks

Grazus reportazas. Grazi kelione. Saunuoliai