ar gyventi kartu iki vestuvių?

Negaliu prieštarauti
Na, o tarkim, jeigu aš ruošiuosi į ilgą ilgą kelionę ir renkuosi jai tvirtą, patikimą automobilį. Išstudijuoju jo technines charakteristikas, apžiūriu, vairuotojo sėdynėje pasėdžiu, gal net variklį užvedu O vat, jei prieš leisdamasi į kelionę apsukčiau juo kokį ratuką, pabandymui. Argi tai man trukdytų pagrindinėje kelionėje? O gal kaip tik padėtų...



Ilgesnė, dar nereiškia laimingesnė. Ypač jei dalis to ilgumo bus tąsymasis po teismus

Iki vestuviu manau pagyventi butina,kad labiau vienas kita pazinti.

Kokia jus gera ir naivi.
1. Kol kas. Tikekimes, kad nepatirsite. bet nespjaukite i sulini. Su kuo gyvenate parodys ir santykiu krize, ir pinigu trukumas, ir ju perteklius (ypac) ir kokios nors itin sunkios aplinkybes. Visos poros per ta praeina. Arba - nepraeina. Bet tokios situacijos buna pas visus.
2. Ilgesne santuoka garantuoja tik ilgesni svarstyma skirtis ar ne, jeigu kils klausymas. Ilgumas negarantuoja nei laimes, nei dziaugsmo, nei vargo. Tai tiesiog laikas.
3. Kodel jus manote, kad visos moterys zirzia ir praso jas vesti? Jus manote, kad savo noru pasipirso tik jums?
4. Ant kiek jus atsibodote savo vyrui, kad pagaliau jis jus vede?? Beje, gyvenime netekeciau uz atsibodusio man vyro.
5. kaip ir jo iprotis sedeti wc su laikrasciu rytais po 45 minutes, kai jums ziauriai norisi sisiuko ir jus jau veluojate i darba.

Beje, leiskite pastebeti, kad kai pora susimeta gyventi kartu, jiems tai naujas gyvenimas, medaus kopinejimas - viskas nauja. O vestuves - tai balius. Ne daugiau.

O tai kodel dabar kartu negyvena, susituokia, o po 20 metu skiriasi? Kam tempe 20 metu? Kad galutinai isitikinti, kad pasirinkimas klaidingas?

Man irgi būtų įdomu kokie rimtesni duomenys, bet turbūt nelabai tokių ir yra. Kiek esu skaičiusi populiariai ir kiek yra tekę matyti kuklesnių darbų (kai kurių specialybių magistrantai labai tokias temas mėgsta), tai statistika tikrai ne gyvenimo susimetus naudai. Mažiausias skyrybų procentas dažniausiai siejamas su nekaltybės išsaugojimu iki vestuvių, o visa kita įvairiai - priklaisomai nuo to, kiek atskiriama arba ne "mano dantų šepetėlis pas draugą" ir tas "tikrasis" gyvenimas susimetus.
Papildyta:

Matai yra vairuotojas ir yra jam pavaldus daiktas - automobilis. Su daiktais netenka eiti į kompromisus, o santuokoje tai neišvengiama tarp dviejų lygiaverčių asmenų. Santuokoje jau savaime užprogramuota, kad kažkas kažkur kažkada veiks nebūtinai taip, kaip norės vienas iš dviejų vairuotojų, bet tai nėra gedimas - tai greičiau varomoji jėga nestovėti vietoje.
Papildyta:

Ilgesnis svarstymas paprastai apsaugo nuo skubotų sprendimų - tai irgi jau šis tas.

bet jus turbut sutiksite su tuo kad jei pvz gyvena moteris 10 metu su zmogumi ir ji myli, tai :
1. bet kokiu atveju stengsis issaugoti santykius kadangi nori su tuo zmogumi gyventi (neziurint i tai ar jie susituoke ar ne)
2. jei vyras gers, smurtaus ir pan. bet kokiu atveju (save gerbianti moteris) ji paliks (neziurint susituoke jie ar ne )
3, jei ji gimdo jam vaikus ir jie graziai juos augina, jie jo vaikai ir jis ju tevas ar ne ? (bet kokiu atveju neziurint i tai ar jie susituoke ar ne)
4. jei jie nusipirks nama ir skirsis vistiek vienodai dalinsis ta JU nama (neziurint ar JIE susituoke ar ne)
ar jums neatrodo kad zmonems visiskai vienodai sviecia ta statistika ir kad niekas jos nei pries vestuves nei pries einant gyventi nenagrineja? kad tai yra zmogaus pasirinkimas ir kiekvienas elgiasi taip kaip jam geriau?

O aš nagrinėjau, kiek aišku man jos buvo prieinama. Apskritai klausimas, kur gi ta nusisekusios santuokos paslaptis, man prieš tuokiantis buvo vienas iš aktualiausių. Jei kažkam tai vienodai šviečia, tai jau jų bėdos.

na ir? radot ta formule? man tai nuo vaikystes buvo aiskinama kad svarbiausia gebrti myleti vienas kita o visa kita -teorija kol kartu nesuvalgysi pudo druskos gali nagrineti kiek tik nori tai vistiek liks teorija. ir visai nesvarbu kokiam statuse tu ta puda valgysi -zmonos ar sugyventines

Atvirai pasakius, teorija manęs dar nepavedė. Svarbiausia mylėti ir gerbti? TIK tiek? O kaip mylėti ir kaip gerbti? Tai klausimai visam gyvenimui ir ar tuoksies po metų "pabandymo", ar po dešimties, jie niekada nebus atsakyti iki galo.

o galima ismokti myleti?
o sakykit kodel jus tokia isitikinus kad kazkas kazka bando? jus nebandet tai dar karta klausiu -KODEL ESATE ISITIKINUS KAD KAZKAS KAZKA BANDO?
as pvz gyvenu laiminga mylima ir mylinti ir tik va tokiom kaip jus kazkodel vis dar atrodo kad as kazka bandau o mes tiesiog gyvename SAVO gyvenima bandydami arba nebandydami -lygiai taip pat kaip ir jus
o be to esu buvusi ir zmona ir sugyventine, esu gyvenus ir negyvenusi iki vedybu -todel galiu is praktikos pasakyti kaip ir kas o jus vis remiates statistika ir teorija

kabinejates prie zodziu vien siame forume vyraujanti nuomone - "butina pagyvent susimetus" ir aplinkiniai pavyzdziai rodo, jog didzioji dauguma poru pries vedybas gyvena kartu. Siaip jei reikia skaiciu, tyrimu, psichologu nuomoniu, tai prasau imetu keleta straipsniu...

Psichologai ištyrė 136 poras. Dalis jų gyveno kartu, nors nebuvo nei susituokę, nei susižadėję; dalis apsigyveno kartu tik po sužadėtuvių, likusieji jau mūvėjo vestuvinius žiedus. Ištyrus tas pačias poras, praėjus dešimčiai mėnesių po santuokos, paaiškėjo, kad pačios nelaimingiausios yra tos, kurios apsigyveno kartu dar iki sužadėtuvių. Vyrai ir žmonos mažiau pasitikėjo vienas kitu, buvo mažiau intymumo ir pasitenkinimo. Likusios dvi porų grupės buvo vienodai laimingos ir patenkintos santykiais.
Jaunimas apsigyvena kartu, kad patikrintų savo ateitį ir išvengtų savo tėvų likimo – barnių, nesutarimų, net skyrybų. Psichologai, išgirdę tokį argumentą, tik liūdnai palinguotų galvomis: ne vienas tyrimas įrodė, kad iki santuokos kartu gyvenusių porų sukurtos šeimos išyra du kartus dažniau nei tų, kurie iš pradžių susituokė, o tada apsigyveno kartu.
Jokiais tyrimais – nors jų buvo daug – nenustatyta, kad gyvenimas susimetus suponuoja stabilesnę santuoką.
„Santuoka? Na ir kas?“. Žmonės, palankiai žiūrintys į gyvenimą susimetus, paprastai yra ne tokie tikintys, nesilaiko tradicinių pažiūrų, todėl santuoka jiems neatrodo šventa ir ypatinga. Jiems ji – paprasčiausias sandėris, kurį galima imti ir nutraukti, jei kažkas nepasiseka. Kuo ilgiau pora gyvena susimetusi, tuo didesnė tikimybė, kad jie neigiamai vertins santuoką, šeimą, vaikų gimdymą ir auginimą

Po penkerių metų tik 10 proc. sugyventinių (jei jie nesukuria šeimos) lieka kartu.
Sugyventiniai labiau linkę ne kurti santykius, o juos vertinti ir stebėti jų eigą.
Tyrimais nustatyta, kad sugyventinių vaikai lėčiau vystosi emociškai, dažnai turi elgesio problemų, jiems prasčiau sekasi mokykloje nei vaikams iš tikrų šeimų.

http://www.psicholog...mp;directory=64


Kita vertus, dauguma iki šiol atliktų tyrimų rodo, kad ikisantuokinė kohabitacija (gyvenimas kartu iki santuokos) susijusi su didesniu skyrybų dažniu, mažesniu vyrų įsipareigojimu santuokai ir dažnesne moterų neištikimybe, daugiau fizinio smurto ir mažesniu tikėjimu santuokos sėkme. Šie teiginiai grindžiami tiek sociologine statistika, tiek apklausų duomenimis.

http://www.delfi.lt/...a.d?id=24361783


Ilgalaikiai neįteisinti santykiai laimingi būna daug rečiau negu susituokusių porų santykiai. Negyvenę kartu prieš vedybas vyras ir moteris skiriasi ne taip dažnai kaip pagyvenusieji „susimetę“, nes santuokinis gyvenimas pirmiesiems teikia daugiau teigiamų emocijų.

http://zurnalas_darn...tykius-653.html


Statistikos duomenimis, žmonės, gyvenantys nesusituokę, užpildydami įvairias anketas apie šeiminę padėtį sako taip: 92 proc. moterų atsako „ištekėjusi“, o 85 proc. vyrų – „viengungis“.

Pasak psichologų, jei pora kartu daugiau nei trejus metus ir iki šiol dar nesusituokė, nes vyras to nenori, tačiau jau susilaukė bendro vaiko, kažin ar bepavyks jį įtikinti vesti.

Todėl toms moterims, vis dar gyvenančioms susidėjus, tačiau svajojančioms apie vestuves, psichologai pataria nebeatidėlioti, nes, jų tvirtinimu, tik 20 proc. „nelegalių“ šeimų oficialiai įformina santykius, kurie toli gražu dar nereiškia, kad bus sėkmingi.

http://www.alfa.lt/s...009-12-04_12-58




Praėjus kuriam laikui nemaža dalis moterų prisipažįsta, kad norėtų, jog vyras pagaliau pasipirštų. Pasąmoningai santuoka visgi siejama su šiokiu tokiu saugumu. Deja, realybė tokia – kuo ilgiau pora gyvena „susimetusi“, tuo labiau prie tokio gyvenimo įprantama, atsiranda jausmas „o kam kažką keisti“, o vyrai rečiau ryžtasi pirštis ar įteisinti santykius. Jei tokia laisvė priimtina abiems – problemų nekils. Liūdniau gali būti, jei kuri nors pusė visgi svajoja apie vestuves ir santuoką.


http://zurnalas_darn...uokus-3276.html

Žmogaus nepažinsi pagyvenęs kelis mėnesius ar metus su juo. Žmogaus pažinimas tęsiasi iki gyvenimo pabaigos. Tad, manau, tas "pažinti" tik salyginis saviapgaulės terminas.
Ko gero šiuo atveju labiau tiktų jausmų išmėginimas kritinėse situacijose, sunkiuose bendro gyvenimo momentuose. O tas pagyventi... Na, gerai, pagyvensim. O, jei rimtos problemos, kurių nepatyrėte , neturėjote gyvendama iki vestuvių iškils tik po jų ? Kas tada? Sakysite "ne, tai ne mano žmogus"?
Reziumuojant, pagyvenimas iki vestuvių dar nebūtinai parodys, kokios yra gerosios ar blogosios žmogaus savybės. Kaip jis elgsis, kai iškils sunkumai?

Statistika remiasi šimtais, tūkstančiais atvejų, o keliais Tu - tikriausiai dviem, iš kurių pirmasis turbūt kažkuo panašus į Paliauckų Jadzės "jaunystė - kvailystė"? Trečias atvejis gal būtų dar kitoks, o dviejose identiškose situacijose Tu nebuvai.
Papildyta:

Mokytis - ne tik galima, bet ir reikia.