Kai paskaitai tai visi susipažinę internete

kaž-kaip net neįdomu skaityti, praktiškai tas pačias istorijas, nors istorijos tikrai tokios vos ne lemtingos.

gražu... patinka man jas skaityti.
mano istorija ne tokia romantiška, bet vis ne internetinė, nes jei reikėtų sėdėti ir ieškoti internete, niekada nerasčiau, nes neišdrįsčiau eiti į pasimatymus. Nesu kokia fifa blondinė ir dar atitinkanti šiuolaikinius standartus, tai taip žinot, kiek kompleksų turiu

nors man jie ir netrukdo gyventi iš esmės.
o susipažinau su savo MB, statant ar tiksliau destatant jam mano (ne visai mano, bet nesismulkinsim, nes ne esmė) namą.

Pati gi nepasistatysi, o tėvai tiek sveikatos neturi.
Taigi samdėm statybininkus. Keli vyriokai ten buvo, trys tokie pagyvene gerokai jau, vienas tik jaunas. Ir eilinį kartą įsitikinu, kad visgi būna kažkas kai žmonės sutinka kažką, artimą sau ar kaip, nežinau kaip paaiškinti. nes kartais juk matai, vaikinas gražus, viskas idealu, tačiau na tau jis gražiai negražus. o kitas atrodytu siaip negražus, bet traukia kažkuo. ir ne išvaizdoje jaučiu esmė, tik žmogus save apsigauna ir manau nepasiseka kai porą sau renki kreipdamas dėmesį tik į išvaizdą.
Taigi tą vaikinuką matydavau tik prabėgom, dorai net nežinojau kaip jis atrodo, atvirai pasakius, jei būčiau kur mieste susitikus, aš jo tikrai būčiau nepažinus ir nežinočiau kad čia jis. Nežinau kodėl, bet kažko net jo dorai nemačius, jis man užkibo. pačiai net nedrąsu dėlto buvo. stengdavausi kad mūsų keliai nesusikirstų, nes na kažkaip pačiai dėl to jausmo nepatogu buvo, absurdas kažkoks galvojau, nors ir tikiu visokiom mistikom. jei jau matydavau kad keliai kirsis, tai pralėkdavau kaip vėjas praktiškai, nes nežvilgtelėjus į jo pusę. taigi taip gan ilgokai bėgiojau, nors traukė jis tai kaip kaži kas. tik praėjus daugiau kaip mėnesiui, iš toli ar netyčia žvilgtelėdavau pro langą, nes nu kiek galima nežinoti kaip atrodo. tai toks visai nieko buvo, nors ir neypatingai kažkas, bet atrodė to net nematai.
tai jau ant tiek buvo, kad jei neateidavo dirbti, taip kažkaip liūdna net būdavo. Paskui po kiek laiko gal apsipratau su tais pojūčiais, tai jau įsidrasindavau ir praeiti savo reikalais, nes visgi namuose darbų irgi yra. tai taip mesdavau akį, mesdavau ar netyčia kur keliai susikirsdavo. bet aišku nieko nebūdavo.
galutinis taškas buvo kai kartą jis atėjo anksčiau nei kiti darbininkai, ir kaip tyčia namuose nieko nebuvo tik aš. Dar dabar stovi akyse vaizdas, kaip sėdžiu namie, nieko nėra, tylu ramu. Ir staiga skambina į duris. Nueinu atidaryti, praveriu duris ir stovi tas, kurio nesitikėjai tokiu metu ir dar visu planu iš arti. Širdis kulnuose, rankos dreba, bet tuo pačiu kažkaip ir gera

Nebuvo kur dėtis, teko užimti

ir tikrai bendravosi lengvai, atrodė kad šimtą metų pažįstami, pradžiai gal pačiai viduje buvo kiek nejauku, kai žinai kaip lakstei, tai dabar gyvai žiūrint iš arti, taip žinot vos ne žvalgyba gavosi.
draugiškai pabendravom, bet tikrai nemaniau kad bus kas gero, nes neturiu didelio pasisekimo tarp vyriškos lyties atstovų, ir dažnai va taip man draugiškai tenka tik bendrauti, šiaip gan draugiškas, bendraujantis žmogutis esu.
Kažkaip atradom bendrų reikalų, kur jam kažko reikia, aš tai turiu, tai taip ir susikeitėm telefonų nr, tiksliau kai jam reikėjo iš manęs, tai jis mano pasiėmė. Daviau be jokių ten minčių, "darbiniai" reikalai ir tiek. Nors aišku, vėliau paaiškėjo tikra tiesa, kad tie darbiniai reikalai buvo tik pretekstas.
na kad labai nesiplėsti, tai manau jaučiat istorijos tęsinį, kad viskas tuom nesibaigė