Kaip ir kur susipažinote su antrąja puse?

o mes per pazintys.lt pamenu buvau 12toke kaip tik. budavo su drauge bernus kokius nors ten ziurinejam ir tai vienam tai kitam parasom, ir vis uz maniskio man akis uzkliudavo, bet per grazus pasirode, ir ne mano nosei tai vis neparasydavau jam, geda budavo ir viena syki gryzus po susitikimo su drauge prisedau prie pc ir ziuriu laiskas nuo Jo aisku nieko ispudingi neparase bet viskas nuo to ir prasidejo. pabendravom taip laiskais ir sms zinutem kokia savaite, poto ejom i kina, po menesio kazkur jau jo nuomone pradejom draugauti nors as sugebejau paklausti : kas mes vienas kitam esam? tik po 2 ar 3 menesiu, nes vis tikejau tu zodeliu : Draugaujam? na bet nesulaukiau, pradejom draugaut greit, nes viskas pas mus iskarto kazkaip rimtai gavosi. ir ka, kartu jau greit 4 metukai:) dziaugiuosi toki zmogeliuka radus, esu labai laimingas zmogus turedami savo auksa salia

O aš draugą gavau kaip juokauju "bonusu". Aš pas jį butą nusipirkau aš dar tada pardavimo agentei pajuokavau ar berniuko nepaliks, nes labai simpatiškas po to bederinant jo išsikraustymą ir prisiderinom aišku dar laiko mažai praėjo kaip kartu, bet nuo pirmo susitikimo, kai apžiūrėjau butą iki pirmo pasimatymo prėjo 3 mėn (nemačiau jo, nes sesuo jo tvakė popierius), o po jo jau po 2 savaičių gyvenom pas jį jo naujai nusipirktame bute. Greit čia gavos alia kaip abien ne po 20, o daugiau tai ir ... O mano naują - jo buvusį remontuoju, ir nuspresta kad grįšim jau abu į jį gyvent, o jo išnuomuosim. Va kaip kartais apsisuka viskas

Oho, aš čia taip skaitinėju ir nežinau net, stebiuosi ar ne, jog tiek daug porų susipažįsta internetu Džiaugiuos, jog man taip nenutiko Nors visko galėjo būti.. Ok, papasakosiu ir savąją istoriją:
Mano klasiokė susirado kavalierių per INTERNETĄ, one.lt. Po to iš jos išgirdau tokius žodžius:
-Pažadėk, kad eisim kai kur penktadienį.
Teko sutikti. Tuomet dar buvau angelėlis, tad teko mamai primeluot, kad miegu pas tą draugę, o ji savo mamai sakė, jog miega pas mane. Susitikus su ja sužinojau, jog važiuosim į to vaikino, su kuriuo ji susipažino, gimtadienį, kuris turėjo vykti gamtoje. Ok, galvoju, atrodau kaip atrodau, neturiu nei šiltų rūbų, nei miegomaišio ar julab palapinės, nes paaiškėjo, jog gimtadienį jis nusprendė švęst gamtoje (buvo birželio pradžia).
Nuvykus pamačiau, jog kompanijoje vyrauja vaikinai. Aš NIEKO, apart savo draugės, nepažįstu. Jau buvau spėjus ją prakeikt, nes ji labai prašė, jog važiuočiau kartu, o ko tik nepadarysi dėl tų draugių..
Tuomet ėjom su visais pažindintis. Pamačiau savo MB Dar tuo momentu pagalvojau, koks neblogas vaikinukas (kartais net traktuoju tai kaip meilę iš pirmo žvilgsnio), o mums sveikinantis dar jį netyčiukais partrenkė su mašina jo draugas, nors gal čia perdaug vaizdžiai išsireiškiau, geriau pasakysiu, jog tiesiog kliudė
Tuomet prasidėjo linksmybės. Kauštelėjom. Ahh, kad jūs žinotumėt, kaip po to aš gailėjaus viso to vakaro. Aišku, tik kokią pirmas dvi savaites Pamenu vaizdą, kaip mudu su MB jau šokom ir po to pradėjom bučiuotis. Galiausiai atsidūrėme palapinėje Ačiū Dievui, kad man įvyko apšvietimas ir aš suvokiau kur link viskas vyksta ir nutraukiau visą veiksmą Nieko rimto apart bučinių neįvyko. Tuomet paliepiau jam kalbėtis su manimi, nes nieko tikrai daugiau nebus. Kalbėjomės, jis pasakojo apie save, dar pamenu, kaip jam sakiau, jog ryte vienas kito tikriausiai nė matyt akyse nenorėsim. Galiausiai pasakiau, jog einu pasivaikščioti, ištrūkau iš palapinės ir pasakiau, kad greit grįšiu Žinoma, negrįžau.
Rytą pabudau visai kitoj palapinėj, kurioje miegojo ta draugė su savuoju kavalieriumi (buvau šuniui penkta koja) Persimetėm gal keliais žodžiais, bet vienas kito akyse matyt tikrai nenorėjom Padėjau jam tik susitvarkyti čiužinį, palapinę ir viso gero.
Po kelių dienų gavau one.lt laišką, tiksliau žinutę, paklausė, kaip man sekas Taip ir prasidėjo bendravimas. Tik šįkart naujai ir normaliai Susirašinėjom skype, one.lt, bendravom, po kiek laiko nuėjom į kino teatrą, čiuožyklą, aai, jis dar nusivedė mane į klubą, nes prieš tai nebuvau buvus (buvau nepilnametė), taip ir susiėjom

Skaičiau skaičiau ir nutariau papasakoti savo istoriją, kaip susipažinau su MB

Esu problematiška persona - kai manimi žavisi, man tampa neįdomu ir aš nusimuilinu, tad visi mano santykiai buvo pasmerkti absoliučiam žlugimui. Arba kai aš susižaviu kuo nors, tuomet mane palieka.. taigi ilgą laiką neturėjau normalių santykių su vyrais/vaikinais. Ir staiga pasirodė jis. Mano kaimynas Žmogus, nuo kurio žinutės FB mano veidą nutvieksdavo šypsena (neperlenkiu lazdos, taip ir buvo). Taip mes ir susirašinėjom apie pusmetį. Apie viską ir belenką. Po pusmečio tokio bendravimo Mano Kaimynas - toliau MK (jis gyveno pirmame daugiabučio aukšte, aš - antrame) sykį išdrįso mane pasikviesti į svečius pažiūrėti filmo ir pavalgyti krevečių (o aš jų nemėgstu). Ok, susitikom, gerai, kad žiūrėjom filmą, nes kalba nelabai rišosi, abu vienas kito prisibijojom. Plius, jis rusakalbis, aš rusiškai nelabai - ta prasme, galiu pašnekėti, bet kitą vertus - kam šnekėti, jei nebūtina laužyti liežuvio? Na, buvo vienas toks filmas, antras (kai dabar pagalvoju - nebuvau aš filmų žiūrėjimo megėja, bet dėl kaimyno stengiausi) Vėliau MK išjo atostogauti, o aš jau tikėjausi, kad jis amne pkavies į tokį tikrą pasimatymą. Nė velnio. Jis trims savaitėms išvažiavo pas tėvus. Bet bent jau geras dalykas toks, kad per tą laiką susibendravau su jo sese, tai supratau, jog mane MK šneka dauuug. Na, MK grįžo iš tėvų ir vėl veiksmų nulis. Apskritas nulis. Čia, Sm, dietininkių skyrelyje, praverkiau, kodėl aš jam nepatinku, kodėl jis man nerašo ir apskritai - kaip čia suprasti jo tokius navarotus? Na, praėjus savaitei gerai po atostogų jis išdrįso pasikviesti mane pasivaikščioti. Nuėjom prie ežero. Pasėdėjom, pasišnekėjom. Ir skambina jo draugas, kviečia į barą užeiti, jie ten visi sėdi. MK ir klausia, ar turiu laiko, ar galėčiau ir ar norėčiau ten nueiti. Nu ok, einam. Ir taigi, nuėjom mes į barą. Pasėdėjom. Grįžom namo. MK ir sako, einam pas mane, arbatos išgerti. Ok. Išgėrėm arbatos, o MK sėdi ir sako - aš tau dovaną turiu. Mano akys tik iš orbitų. Ir paduoda auskarus. Aš išsižiojus. Ok. Padėkoju, išsiklausinėju už ką - atsako, jog šiaip, už gražias akis nu gerai. Na, dar pasėdim ir aš jau einu namo. MK mane palydi (pastaba: lydėti reikia labai toli, net į antrą aukšta) , pastoviniuojam dar prie durų ir jau tikiuosi, jog MK mane pabučiuos. Bet kur tau. Palydi, pasako, kad norėtų mane dažniau matyti ir vsio. Nu blin, mąstau, kas čia negerai. Draugas ar kažko daugiau būtų galima tikėtis iš jo?? Bet palikau viską ramybėje ir nuėjau miegučio - vėlgi visa išsišiepusi.

Kitą dieną su drauge važiavome į technikinę apžiūrą, o po visko vakare nuėjom į barą. Reikia juk aplaistyti naują mašiniuką. Ten po darbo atvarė MK. Pamatė mane, visas išsišiepė, pasisveikino. Ir toliau linksminomės - aš su savo kompanija, jis - su savo. Vėliau netyčia mūsų kompanijos susijungė ir toliau šventėme visi kartu. MK trynėsi aplink mane. Aš vilkėjau tokią geltoną palaidinukę, kurios iškirptė buvo beveik iki bambos o MK nuolat kartojo, jog geltona spalva man labai tinka mąsčiau, jis debilas ar ką - pasakytų kad gražiai, seksualiai atrodau, o ne kad spalva man tinka. Kadangi tiek aš, tiek mano draugė, tiek MK gyvenam vienam name, tai namo ėjom tryse. Priėję su MK dar nutarėm parūkyti. Parūkėm ir aš jau eisiu namo. Tik kad MK staiga apkabina, prisitraukia ir pabučiuoja. Ir nebepaleidžia. Tai buvo naktis tokia, kokios aš niekada neturėjau. Nammo grįžau tik 8 ryto. Kažkiek gailėjausi, kad nepasibranginau, kad taip atsidaviau, bet nakties prisiminimai buvo to verti.

Vėliau pradėjom periodiškai su MK susitikinėti. Kažkaip gaudavosi kas 2 sav. Aš tikinau savo, jog jis - tik geras meilužis, labai bijojau įsimylėti. Vis ta mano ankstesnė praeitis Taigi prisilaikiau atstumo ir bendravau su kitais vaikinais, bet vis vien iš galvos išmesti MK neišėjo.

Vėliau, jau rudenį, vėl susitikom bare. Nesitarėme. Tiesiog taip išėjo. Niekada nesikabinau MB ant kaklo - jei kvietė kur susitikti, susitikdavome, bet pati iniciatyvos per daug nerodžiau. Vėl pratęsimas pas MK. Vėl meilės seilės. MK aiškino, jog jis nejaukiai jautėsi, kai atvarė ir pamatė mane bare, nes aš buvau viena ir jis daugiau taip nedarys (ir nedaro, jei kur einu, tai jis dažniausiai prisilipina prie manęs). Na, veinu žodžiu, sutarėm, kad matysimės dažniau. Ir matomės. MK pamažu tapo MB (Mano Brangiausiuoju). Taigi, taip mes ir susitikdavome. Jau dabar ne kas dvi savaites, bet 2 kartus per savaitę, o kartais ir dažniau.

Už susibendravimą turiu būti dėkinga savo kolegei, kuri MB davė mano telefono numerį, nes jis matyt dar iki šiol nebūtų drįsęs jo prašyti

Irena85 - šiuolaikiška ir smagi istorija Tik viena neaiškumas, jūs pora, esate kaimynai, bet susitinkate porąkart per savaitę??

Darbo grafikas neleido MB dirba nuo 8 iki 8 nuo ryto iki vakaro, arba nuo vakaro arba ryto, tada 1.5 dienos laisvos; o as standartiskai nuo 8 iki 5, tai vat ir gaudavosi, kad susitikdavom pora kart per savaite kai MB ne darbe arba ne po darbo

Bet po naujuju MB pereina dirbti i man normalu grafika, t.y. kaip zmogus - nuo 8 iki 5

Irena85 - supratau, darbas yra darbas. Grazios jums draugystes

aš kaip ir daugelis, savo laimę atradau internete oj, tas visagalis internetas na, bent jau ne pažinčių portale abu esam pamišę dėl motociklų, todėl ir aš ir jis esame prisiregistravę motomanai.lt tinklalapy. kaip visada motomanai renka moto MISS ir moto MISTERĮ, kur reikia įkelti savo foto. vienais metais, draugų raginama sugalvojau ir aš sudalyvauti šiame konkurse, įkeliau savo foto, kuri sulaukė kelių bachūriukų komentarų (vienas iš jų buvo ir MB)aptarinėjo jie mano foto. po kiek laiko gavau AŽ iš jo, ji buvo tik šiaip ,,labas, kaip laikais" ir t.t., nieko rimto pažiūrėjau savo MB nuotraukas, o jis jose buvo tikras gražuoliukas, tad labai nustebau, kad toks saldainiukas manim susidomėjo, ir iš kart supratau, kad jis ne mano nosei kelis mėn taip ir bendravom, pasikeitėm nr, ir vis susirašydavom. visą vasarą bendradarbėm ausis ūždavau apie jį, vis pasakodavau koks jis nerealus, koks fainas ir t.t. visos matydavo kokia šypsena veidas nušvisdavo, kai gaudavau iš jo sms (tik vis bijodavau, kad taip viskas ir liks, SMS...) susitarėm susitikti. tą dieną, kai jo laukiau labai jaudinausi. o kai jis įvažiavo su savo motu į mano kiemą, tai iš vis, atrodė, kad širdis išoks tos valandos, kai buvom kartu labai greitai prabėgo, vaikščiojomės daug kalbėjom. po to jis išvažiavo, po kurio laiko vėl atvažiavo, ir po tokių mėnesio laiko važinėjimo pas mane, pasiūlė man būti jo mergina
aš iki šiol negaliu patikėti, kad tas gražusis princas yra mano princas beje, kai pirmą kartą susitikom, vaikščiodami pamatėm lazdyną, ant kurio kabėjo vienas riešutėlis, jį MB nuskynė ir pasakė, kad jis jam primins mudviejų pirmąjį susitikimą. dar ir dabar tą riešutėlį turime, tik jis jau visas tuščias liko, baisu, kad nesubyrėtų, tačiau dabar, jis mum abiem primena, kaip mudu susipažinom, ir kaip vienas kitą pamilome

Turejau (kaip tada maniau) savo vienintele gyvenimo meile, jam atleidus buvau viska... isdavyste, mela, nepagarba...
2010-uosius nusprendem, kad sutiksim pas ji namie, su draugu kompanija. sukvietem draugus, planavom (as net nelaukiau pakvietimo, kadangi ir taip savaime aisku, juk buvau jo mergina), o man paskutine diena pareiske "o kur tu svesi?" likau apstulbus. pradzioj maniau, kad tai juokas. bet galiausiai issiaiskinom, kad jis nori pabut be manes...
ka gi, galvoju, svesiu su tevais (o kas belieka, jei jau atsisakiau svesti su tais, kurie kviete pries tai) taciau paskutine minute drauge (tokia, kuri turi daug pavojingu vaikinu draugu) pakviete su jais svesti naujuosius. "velniop viska, galvoju, nebenoriu gyventi" ir sutikau. gyvenimo akimirkom, kai man liudna, norisi DAUG adrenalino.
bevaziuodama ne karto nesigailejau, kad tuoj susipazinsiu su didziausiais Vilniaus pijokais ir narkomanais.
ten, pasirodo, is visu "pavojingu" buvo tas vienintelis (kuriam taip pat norejosi adrenalino)...
ir nuo to laiko supratau, kad gyvenime yra pirmoji meile, o yra tikroji...

nelabai graziai cia aprasiau, bet norejau pasipasakoti jau sausi keliam vestuves ir esu be galo laiminga su juo. o tas buves, tai atsiprasinet bande ir kitaip irodinet,kad pasikeis... bet kad nebemyliu jo, gal net nemylejau

Mes tai susipažinome po vieno renginio fotografavimo, visai netikėtai ir po to vakaro tikrai nieko nebuvo kažko, kas paskatintų draugystę, nes jis buvo su kažkokia panele, galvojau jo panelė, bet paskui kitą dieną jis ir dar vienas fotografas pasikvietė kartu su jais fotografuoti vestuves, tai nuo tos dienos viskas ir prasidėjo

o cia tai vaikinas net ir krizes metu "i backa nekrito ".ir jus taip pat

Mano tai labai idomi istorija as kaip sakau Dievas nagus prikiso . Reikejo zmogelio su masina, kad pas darauge i vestuves patekti , nes jos vyko kaime.Autobusu taip lengvai nenusigausi, o ir nesinorejo autikais trenktis . Bet kaip tycia visi draugai kaip susitare tai masina nevaziuoja, sugedo patys isvaro . Tai pradejau draugiu, grupiokiu klausineti gal kuri turi koki drauga ar pazystama su masina ar galetu kartu i tas kvailas vestuves vaziuoti . O viena ir sako turiu broli su masina. Tai sutarem jie vakare visi atvare pas mane i svecius , o sestadieni susitarem kad atvaziuos tam tikru laiku ir vaziuosim i vestuves kartu . O juokingiausia kad as jo vardo net atsimint nesugebejau, o jis mano . Taip praejo tos vestuves, vargais negalais issiaiskinom vardus. Gryzom namo atsisveikinom as nieko negalvojau, net minties nebuvo kad draugaut. O jis issiaiskino mano nr taip ir viskas isivaziavo