Kaip ir kur susipažinote su antrąja puse?

Nors ir mūsų santykiai komplikuoti bet vistiek norėčiau papasakoti apie tai kaip susipažinome ir kaip tapome pora Taip gavosi, kad jis mokėsi pagrindinėje mokykloje o as vidurinėje. Tai po 10 klasių jis parėjo į mano mokyklą ir tapome klasiokais. Iškart atkeipė dėmesį, nes buvo toks išskirtinis aukštas ir tamsus (nors tais metais turėjome daug naujų klasiokų). Bet iš kart žinojau, kad turi panelę, ir kad su ja jau ne pirmą savaitę draugaują. dar buvo ir taip kad mano geriausia draugė, taip pat klasiokė, susilažino su kita klasioke, kad suvilios jį. tai aš kažkaip ir nekreipiau dėmesio į jį kaip daugiau nei i draugą Taigi, jis turėdamas panelę dar šiek tiek sukosi ir su mano drauge, nes visgi draugei pavyko jį suvilioti . Bet čia viskas vyko vienuoliktos klasės pradžioje. Vėliau mano druagė su juo nustojo bendrauti nes pati beprotiškai susižavėjo kitu ir t.t. o aš su juo ir toliau palaikėme gerus santykius. Bet buvome tik draugai Dvyliktos klasės pabaigoje pradėjome dar daugiau bendrauti, turbūt jautėme, kad ilgam teks išsiskirti. Tada aš pirmą kartą jam kažka pajutau (kaip jis pats sakė jis man irgi tada kažką pajuto, virpuliukus ir drugelius kaip pats išsireiškė ), na bet kadangi jis turėjo draugę tai aš nesiėmiau jokios iniciatyvos o ir jis žinojo kad as nebūčiau su juo kol jis nelaisvas. Taigi, baigėme mes mokyklą, ir nuo išleistuvių vakaro aš su juo nei bendravau nei matėmes, ir taip daugiau nei 2 metus. Kiek sužinodavua apie jį tai iš jo draugų, pasirodo jis apsigyveno kartu su savo panele, o ji buvo tokia nesveika žiauriai jį laikė po padu, pykdavo kai pas jį ateidavo druagai, ent puspbrolis, o ką jau kalbėti jei būtų bendravės su manim Būtent dėl to ilgai nebendravom.
Kai jie išsiskyrė, mes vėl pradėjome susirašinėti kaip draugai, paskui pajutau, kad jis rodo man daugiau dėmesio, kiauras dienas susirašinėjome ir taip jis siekė mano palankumo daugiau nei pusmetį, kol pagaliau pasiryžau su juo pasimatyto
Bet nėjau viena, nežinau ko bijojau Atėjau su savo blokioke, o jis su savo draugu. Na ten net nebuvo pasiamtymas, tiesiog mes su drauge buvome mieste ir aš jam pasakiau o jis ir paklausė ar galėtų prisijungti. Bet kaip aš jaudinausi. Vakarą praleidome idealiai, dar paskui nuvažiavome pas jo pusbrolį, išsiskirstėme paryčiais Kita dieną aš netyčia užklausiau ar jo pusbrolis neturi draugės, ir jis tada išsigandęs, kad aš susidomėjau jo pusbroliu prisibažino, kad jam patinku ir kad nuo to meto kai 12 klasės bendravom daugiau vis apie mane galvodavo
Taip ir po biški pradėjome bendruati kaip pora, su nerealiai romantiškais vakarais įmerkus kojas į nerį ir panašiai Nežinau, gal ir per daug išsiplėčiau, o gal ir nieko įpatinga istorija, bet tada mane sužavėjo jo atkaklumas ir švelnumas ir galbūt dėl to nepaisant visų nesklandumų ir kliūčių, pertraukų vis dar kartu mes...

ot netiki...

užsimaniusi egzotikos vargais negalais, teisybėm neteisybėm įsiprašiau, kad mane pajamtų į speleologinę ekspediciją (na, tai kai žmonės landžioja po urvus, kuriuose dauuuuug šikšnosparnių . ).
mano vaikinas vos ne ant kelių maldavo, kad nevažiuočiau .
taigi, urve nepažįstamasis atsistoja prie manęs, paduoda kitam fotiką ir paparašo nufotografuoti, sakydamas: čia bus šeimyniniam albumui.
ir ką jūs manot?
sunku patikėti pačiai, bet taip ir atsitiko.

O aš su savo mylimuoju susipažinau laabai paprastai, tačiau dabar draugaujam ne paprastai. Ta prasme labai gražiai. na bet ne apie tai. O susipažinome tiesiog per internetą, nors esame abu iš to pačio miestelio, bet turbūt jam neužteko drąsos pakalbinti realiai kur. Tai gi parašė į one.lt ir dar maždaug taip: labas,nesu tavęs matęs čia ankščiau ar tu čia visada gyvenai? ))) Na bet kaip bebūtų taip ir užsimezgė mūsų draugystė, dėl kurios esame labai laimingi

Kai paskaitai tai visi susipažinę internete kaž-kaip net neįdomu skaityti, praktiškai tas pačias istorijas, nors istorijos tikrai tokios vos ne lemtingos. gražu... patinka man jas skaityti.

mano istorija ne tokia romantiška, bet vis ne internetinė, nes jei reikėtų sėdėti ir ieškoti internete, niekada nerasčiau, nes neišdrįsčiau eiti į pasimatymus. Nesu kokia fifa blondinė ir dar atitinkanti šiuolaikinius standartus, tai taip žinot, kiek kompleksų turiu nors man jie ir netrukdo gyventi iš esmės.

o susipažinau su savo MB, statant ar tiksliau destatant jam mano (ne visai mano, bet nesismulkinsim, nes ne esmė) namą. Pati gi nepasistatysi, o tėvai tiek sveikatos neturi.

Taigi samdėm statybininkus. Keli vyriokai ten buvo, trys tokie pagyvene gerokai jau, vienas tik jaunas. Ir eilinį kartą įsitikinu, kad visgi būna kažkas kai žmonės sutinka kažką, artimą sau ar kaip, nežinau kaip paaiškinti. nes kartais juk matai, vaikinas gražus, viskas idealu, tačiau na tau jis gražiai negražus. o kitas atrodytu siaip negražus, bet traukia kažkuo. ir ne išvaizdoje jaučiu esmė, tik žmogus save apsigauna ir manau nepasiseka kai porą sau renki kreipdamas dėmesį tik į išvaizdą.

Taigi tą vaikinuką matydavau tik prabėgom, dorai net nežinojau kaip jis atrodo, atvirai pasakius, jei būčiau kur mieste susitikus, aš jo tikrai būčiau nepažinus ir nežinočiau kad čia jis. Nežinau kodėl, bet kažko net jo dorai nemačius, jis man užkibo. pačiai net nedrąsu dėlto buvo. stengdavausi kad mūsų keliai nesusikirstų, nes na kažkaip pačiai dėl to jausmo nepatogu buvo, absurdas kažkoks galvojau, nors ir tikiu visokiom mistikom. jei jau matydavau kad keliai kirsis, tai pralėkdavau kaip vėjas praktiškai, nes nežvilgtelėjus į jo pusę. taigi taip gan ilgokai bėgiojau, nors traukė jis tai kaip kaži kas. tik praėjus daugiau kaip mėnesiui, iš toli ar netyčia žvilgtelėdavau pro langą, nes nu kiek galima nežinoti kaip atrodo. tai toks visai nieko buvo, nors ir neypatingai kažkas, bet atrodė to net nematai.

tai jau ant tiek buvo, kad jei neateidavo dirbti, taip kažkaip liūdna net būdavo. Paskui po kiek laiko gal apsipratau su tais pojūčiais, tai jau įsidrasindavau ir praeiti savo reikalais, nes visgi namuose darbų irgi yra. tai taip mesdavau akį, mesdavau ar netyčia kur keliai susikirsdavo. bet aišku nieko nebūdavo.

galutinis taškas buvo kai kartą jis atėjo anksčiau nei kiti darbininkai, ir kaip tyčia namuose nieko nebuvo tik aš. Dar dabar stovi akyse vaizdas, kaip sėdžiu namie, nieko nėra, tylu ramu. Ir staiga skambina į duris. Nueinu atidaryti, praveriu duris ir stovi tas, kurio nesitikėjai tokiu metu ir dar visu planu iš arti. Širdis kulnuose, rankos dreba, bet tuo pačiu kažkaip ir gera Nebuvo kur dėtis, teko užimti ir tikrai bendravosi lengvai, atrodė kad šimtą metų pažįstami, pradžiai gal pačiai viduje buvo kiek nejauku, kai žinai kaip lakstei, tai dabar gyvai žiūrint iš arti, taip žinot vos ne žvalgyba gavosi.

draugiškai pabendravom, bet tikrai nemaniau kad bus kas gero, nes neturiu didelio pasisekimo tarp vyriškos lyties atstovų, ir dažnai va taip man draugiškai tenka tik bendrauti, šiaip gan draugiškas, bendraujantis žmogutis esu.
Kažkaip atradom bendrų reikalų, kur jam kažko reikia, aš tai turiu, tai taip ir susikeitėm telefonų nr, tiksliau kai jam reikėjo iš manęs, tai jis mano pasiėmė. Daviau be jokių ten minčių, "darbiniai" reikalai ir tiek. Nors aišku, vėliau paaiškėjo tikra tiesa, kad tie darbiniai reikalai buvo tik pretekstas.

na kad labai nesiplėsti, tai manau jaučiat istorijos tęsinį, kad viskas tuom nesibaigė

Aš tai už dabartinį MB turbūt turėčiau dėkot geriausiai draugei

Vienu žodžiu, aš su ta drauge gerai sutariau dar nuo vaikystės, nes šalia gyvenom. Taigi, eilinį kartą sumąstėm nulėkti į miestą. Susitarėm viską, aš jau po dušu palindau, paskutiniai makiažo akcentai, jau praktiškai į batus ir lėksiu pro duris tik staiga gaunu nuo jos žinutę, kad ji buvo visai pamiršus, jog susitarė susitikt su savo draugu (šiaip dėl šito aš dar labai ilgai ant jos pykau - kitą dieną sužinojau, jog jinai nė velnio su juo iš anksto nebuvo susitarus: jis jai visai netikėtai parašė, o kadangi ją retai kur vaikinai kviesdavo, į mane, taip sakant, nusispjovė ) Vienu žodžiu, aš supykau, sakau, tai ką man dabar daryti, neturiu kam pasiūlyt dabar į tą miestą važiuot ir t.t. Jinai sako, važiuok su mano broliu. Užbėgsiu už akių - ne jis tapo MB, nors man simpatizuodavo Buvau tokia susinervinus, sakau nu gerai, nežinau, ką aš ten su juo veiksiu (toli gražu ne pirmą kartą bendravau su juo, bet visad ir mano draugė būdavo), bet važiuojam. Nulėkėm mes į miestą, o tas draugės brolis labai daug žmonių pažįsta. Užėjom į vieną kavinukę, kur sėdėjo jo kažkokie draugai. Aš buvau susinervinus, nelabai ten su žmonėm bendravau iš pradžių, tik užsisakiau alaus ir bandžiau nusiramint. Paskui mano draugės brolis ir dabartinis MB nuėjo parūkyt, nelabai aš praktikuojanti, bet galvoju, ai einu su vaikinais pabendrausiu. Taip ir prasidėjo Berūkant labiau su MB bendravau, paskui kai grįžom į vidų, toliau kalbėjom, o prieš važiuojant namo paprašė numerio. Kokią savaitę jis nieko nerašė man, jau buvau pradėjus jį užmiršt, bet staiga vieną lietingą vakarą gavau žinutę ir pasiūlymą išgert kavos. O toliau viskas ėjosi kažkaip savaime, pakankamai greitai, bet užtikrintai

Ooo kiek idomiu istoriju
Musu susipazinimo istorija neidomi, labai jau tokia paprasta banali. Ejau gatve, uzkalbino, susipazinom ir viskas

Mes tai po sesijos susitikome kavineje

Mes susipažinom vienam alternatyvios muzikos pub'e. Iš pradžių sarkastiškai vienas kitą erzinom, tada ilgai ilgai kalbėjomės. Iki antro pasimatymo praėjo maždaug mėnuo, nes kelis kartus nesutikau susitikti, tada jis keliom savaitėm buvo išvykęs. 2 pasimatymas vėl buvo neplanuotas tame pačiame pub'e. jau nebesitikėjau, kad susitiksim kažkada. Aš tuo metu susipažinau tame pačiame bare jau su kitu vaikinu, bet vėl pamačiau JĮ . Tai JIS tiesiog mane paėmė užrankos, nusivedė prie stalo, o tas kitas berniokas, su kuriuo susipažinau taip ir liko it mietą prarijęs. Vėl susėdom, kalbėjom , o tada jau ėmėm susitikinėti. Draugaujam jau virš 2 metų.

O kurioj vietoj tu nusprendei,kad jis mane patvarke

Mes susipažinome gana banaliai - universitete buvome kursiokai, porą metų praktiškai net nesisveikindavom. Sėdėdama paskaitose jausdavau, kad jis mane nužiūrinėja, mintyse ir pati pasvajodavau, kad būtų smagu turėti tokį protingą vaikiną bet abu turėjome antrąsias puses, todėl nieko rimtesnio ir nevyko. Kol vieną dieną abu nenuėjom į turkų k. paskaitą ir dviese turėjome atsiskaityti dialogą. O paskui jau viskas virto į audringą romaną, su melodramos prieskoniais skiriantis su antrosiomis pusėmis ir t.t. ech gera prisiminti draugystės pradžią

Mes tai miške.
Aš tada buvau kvaila ir graži lapė.
O jis senas, patyręs, ir be galo taiklus.