Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad per didelė senelių meilė gali būti problema...
Kai laukiausi mano tėvų dėmesys man buvo malonus. Jie domėjosi, kaip aš laikausi, labiau už mano vyrą jaudinosi, kai gimdžiau. Galvojau, štai kokius mano dukrelė senelius turės - tikra paguoda. Bet dukrytė augo (dabar jai metai) ir pamačiau, kokia našta - per didelė senelių meilė.
Pradėsiu nuo to, kad mūsų su vyru ir mano tėvų požiūris į vaiko auklėjimą radikaliai skiriasi. Mes norime įvesti kažkokias (nors minimalias) taisykles - kad vaikas nebūtų kaip be galvos. Miegoti guldome panašiai tuo pačiu metu, pripratinom miegoti savo lovytėje, valgyti ruošti taip pat stengiuosi daug maž vienodu laiku.
Vyro iniciatyva (gal ir per anksti), pradėjom ugdyti dukrelės savarankiškumą. Leidžiam savarankiškai domėtis jai aplinka, tyrinėti, pačiai jai žaisti, jei tik ji to nori. Tačiau visada ar aš, ar vyras būnam šalia, saugodami nuo nelaimės.
Bet senelių požiūris į vaiką liberlaus (nors man tas liberalumas daugiau primena chaosą). Kai tik nuvežu dukrelę pas juos, jai leidžiama daryti ką ji tik nori, nėra žodžio - negalima. Jokio savarankiškumo - mergaitė pastoviai ant rankų. Jei žaisliukas nukrenta, seneliai neleidžia pačiai pakelti, o paduoda tiesiai į rankas. Iš didelės meilės, jie net nepasidalija savo anūke, būna, kad net iki ginčų nueina - kuriam dabar nešioti, kurį labiau myli... Jei dukrelė susidomi kažkokiu nepavojingu daiktu, mes su vyru leidžiam jai tą daiktą apžiūrinėti netrukdydami, o seneliai jaučia pareigą būtinai užimti anūkėlę - t.y. įdomus daiktas ištraukiamas iš rankų, duodamas kitas, po kelių minučių vienas iš senelių stveria anūkę ant rankų, kitas kalbina ir t.t...
Su miegu ir maitinimu - tas pats. Kas pusvalandį kišamas tai obuolys, tai jogurtas, košės po to ji, aišku, nebevalgo. Miegoti guldoma kas pusvalandį ir miega vos kelias minutes, nes seneliai vis lenda į kambarį, pažiūrėti, ar nenubudo...
Nevežti anūkės seneliams negaliu - taip stipriai myli jie anūkėlę. O kai parsivežu, negaliu dukters pažinti - jokios tvarkos valgyme ir miegojime, visas savarankiškumas - šuniui ant uodegos, pati nežaidžia, prašosi ant rankų, zirzia.
O jau naktį....Siaubas, visą naktį prasivarto, praverkia.
Žinau, kad jei jau buvom pas senelius - mūsų laukia bemiegė naktis.
Per savaitę vargais - ne - galais įšokame į ritmą, o savaitgalį ir vėl tas pats.
Aš stengiuosi nepalikti dukrelės kartu su mano tėvais, kontroliuoti jų auklėjimą. Su savo tėčiu dar galima suderėti, bet tik ne su mama.
Taip, ji be galo myli savo anūkę, bet ji įsivaizduoja, kad ta meilė suteikia jai teisę ignoruoti mano prašymus, kaip elgtis su vaiku. Ji moko dukrelę, kad tik močiutė gera (močiutė - caca, diedukas - kaka), neleidžia paimti jos ant rankų (sako - jūs prisinešiojat, dabar man duokit), pati ima maitinit, stveria šaukštą man iš rankų (duok, tu nemoki), migdo, net jei aš matau, kad vaikas nenori miego (jau akytės merkiasi). Ir visiems aiškina, kad čia jos vienintelė jos gyvenimo prasmė (o aš su tėčiu?), kad tik jai turim būti dėkingi, kad vaikas prižiūrėtas.
Pastaruoju metu man šiurpą kelia mano mamos pasisakymai, kad anūkei ji nieko neatsakys, kad jai bus VISKAS perkama, nueis į parduotuvę, ką ji parodys, tą ir pirks...
Kaip man elgtis? Negaliu leisti, kad mano metinukė dukrelė būtų taip auklėjama, juk srėbti visa tai teks man...
Iš kitos pusės, nenoriu neleisti seneliams bendrauti su anūke. Pyktis su savo tėvais irgi nesinori, bet ką daryti, jei paprasti žodžiai jų ausų nepasiekia?
Man buvo panasi situacija su mano seneliais, tiksliau, mociute. Gal siek tiek lengvesne... Tai ka, apsipykom keleta karteliu - negrazu, bet ka daryt?! Ir dar taikiau viena spec. priemone - visada atrast priezasciu pas juos vieseti kuo trumpiau - reikalai kokie ar kas. Taip pratempiau keleta meteliu, tai paskui kazkaip ta meile susinormalizavo. Ir vaikui mociutes pypsejimai pasidare nebeidomus - o kaipgi, ji po siai dienai nieko neismano nei apie digimonus, nei apie pokemonus, nei apie "Drakonu kovasZ", nei apie Jackie Chana, nei ape kompiuterius, nu vienu zodziu, nieko neismano, tai apie ka su ja sneketis? ;D
As tau patarciau pora savaiciu nevezt vaiko pas senelius, jei pries tai jie tavo pastabu neklauso pasakyk arba jus darysit taip kaip as to noriu (kas liecia vaika) arba jus ji matysit reciau. Mano atveju tai suveike, ir uzteko vienos savaites (praleistos) kad viskas eitusi taip kaip as sakau (nebutu duodamas vaikui raugintas agurkas ar sokolado gabalas nuo stalo)
Pas mus irgi panasus variantas. Siandien buvome, tai kai nemaciau pakirpo vaikui plaukucius! Sakiau, daugiau visada busiu salia. O ir siaip anksciau dazniau apsipykdavome, dabar stengiuosi nuvaziavus trumpiau buti.
Turbūt visi seneliai labai panašūs, ypač dar jeigu anūkas pirmas, tai iš visi eina iš proto. Mano mama, kai anūkėlė (4 mėn.)pradeda verkti, tai pati vos neapsiverkia, bėga imti ant rankų ir nešioja, gal valandą (abi žandais susiglaudžia.)Mažutei patinka turbūt labai. Tai dabar, kai namuose tai ji beveik niekada neverkia, o kai būna pas senelius , tai verkia, kas 5 min. Aš tiesiog vaiko neatpažįstu. O kai vieną kartą pasakiau, kad neimtų ant rankų, o vaikas paverks ir nustos, tai išvadino mane beširde, vos ne sadiste, vaikų kankintoja ir pati apsiverkė ir nubėgo pas anūkėlę. Man tai ne pyktis, bet juokas iš jos ima.
Nežinau, gal ir mums taip bus, kai tapsime močiutėmis. Dabar atrodo, kad iš tos meilės anūkėlei, mano mamai biškį "stogas pavažiavo". Tik visa laimė, kad gyvename atskirai ir vaikas dar mažas. O toliau bus panašiai, kaip ir tau Kiškeli.
Nežinau, gal ir mums taip bus, kai tapsime močiutėmis. Dabar atrodo, kad iš tos meilės anūkėlei, mano mamai biškį "stogas pavažiavo". Tik visa laimė, kad gyvename atskirai ir vaikas dar mažas. O toliau bus panašiai, kaip ir tau Kiškeli.
Turbut visur panasiai 
Mano tevams tai pirmoji anukele ir jie ja labai myli. Bet as zinau, kad poziuris i saldainius musu sutampa. Man mama pirma karta saldaini dave gal kokiu 3metu. Bet va ka reiks daryti su vyro tevais. Jiems tai trecia anuke. Anukus jie ypac lepina. Musiske dukryte ir kitas anukelis yra beveik to pacio amziaus (3men. skirtumas). Anie tevai nepriestarauja vaiku lepinimui (vyriausias anukelis 5m. nuo labai maziuko gavo saldainiu ir dabar juos valgo saujom, t.p. cipsus, coca-cola). Zinoma, kas kaip nori tas taip augina. Bet bijau, kad maniskei bus trauma, kai vienam vaikuciui bus galima saldainius valgyti, o manajai grieztai ne :. Seneliai aisku atsizvelgs i musu nora (bent mums matant ) , bet gaila dukrytes :-/ Na pagyvensim pamatysim, juk dukrytei dar tik 5 men ;D
Mano tevams tai pirmoji anukele ir jie ja labai myli. Bet as zinau, kad poziuris i saldainius musu sutampa. Man mama pirma karta saldaini dave gal kokiu 3metu. Bet va ka reiks daryti su vyro tevais. Jiems tai trecia anuke. Anukus jie ypac lepina. Musiske dukryte ir kitas anukelis yra beveik to pacio amziaus (3men. skirtumas). Anie tevai nepriestarauja vaiku lepinimui (vyriausias anukelis 5m. nuo labai maziuko gavo saldainiu ir dabar juos valgo saujom, t.p. cipsus, coca-cola). Zinoma, kas kaip nori tas taip augina. Bet bijau, kad maniskei bus trauma, kai vienam vaikuciui bus galima saldainius valgyti, o manajai grieztai ne :. Seneliai aisku atsizvelgs i musu nora (bent mums matant ) , bet gaila dukrytes :-/ Na pagyvensim pamatysim, juk dukrytei dar tik 5 men ;D
Kiskeli tau uzuojauta turiu gyva pavyzdi mano jau trys metai ir mociutes lepinimo pasekmes jau dabar ryskiai jauciasi vat praeita savaite palikom su mociute tai pati nuo mazes verke nes ji visiskai neklauso daro ka nori o kai grizom mociute priskunde kad jau kas bus po 3 metu po laukus vaikysites ja atseit o kai as pradedu auklet ja arba draudziu ka nors tai mane apsaukia kaip kokia sadiste. Vos tik apskunde sedom uz stalo valgyt ir aisku mazoji neleido mociutei sestis uzeme jos kede as pasakiau kad leistu mociutei atsisest o mociute tegul mergaite seddi as pastovesiu 
Nu tai ko dar paskui dar skundziasi jeigu elementariems dalykams priestarauja ???Tvarka turi buti tvarka.
O su mazuoju kai pabuna tikrai visas rezimas issimusa is veziu istisai nesioja ir sako bet jis visai nemiega nu tai kaip jis gali miegot jeigu ji isvien tampo sakau paguldykit i lovyte ir uzmigs nu tai kur tau reikia nesiot o jeigu jau uzverke nu va alkanas jau nors valge pries pusvalandi tai kai palieku jai savo angeleli padarau vaikui valgyt kiek priklauso nes jeigu pati darytusi tai tikriausiai kistu kol tas apsivemtu :-/
Tai va kartais ir gerai kai kas paziuri vaikucius bet po tokiu paziurejimu ilgai nesinori niekam palikti.
Taigi stiprybes tau kiskeli i
Nu tai ko dar paskui dar skundziasi jeigu elementariems dalykams priestarauja ???Tvarka turi buti tvarka.O su mazuoju kai pabuna tikrai visas rezimas issimusa is veziu istisai nesioja ir sako bet jis visai nemiega nu tai kaip jis gali miegot jeigu ji isvien tampo sakau paguldykit i lovyte ir uzmigs nu tai kur tau reikia nesiot o jeigu jau uzverke nu va alkanas jau nors valge pries pusvalandi tai kai palieku jai savo angeleli padarau vaikui valgyt kiek priklauso nes jeigu pati darytusi tai tikriausiai kistu kol tas apsivemtu :-/
Tai va kartais ir gerai kai kas paziuri vaikucius bet po tokiu paziurejimu ilgai nesinori niekam palikti.
Taigi stiprybes tau kiskeli i
Kažkaip ramiau pasidarė, kai supratau, kad ne tik pas mane tokios problemos...
Bet kaip tai mano mamai paaiškinti, kad su anūke elgtųsi kitaip? Bandžiau sakyti - neklauso, bandžiau piktuoju - pyksta, sako, tu mane kvaila laikai? Aš tiek vaikų auklėjusi esu (mano mama - pedagogė), negi anūkei ką bloga padarysiu. O galų gale, trenkia durim, išeina į kitą kambarį, apsiverkia. O jei jau visai iki "peilių" konfliktas įsiplieskia, į mūšį metamas paskutins ginklas - šantažas. Tada prasideda, aš ligota, greit mirsiu, kiek man čia liko, noriu anūkę prieš mirtį palepinti, kad geru žodžiu prisimintų. Na, aš gal "per minkšta" tokioms kalboms, imu gailėtis iš vis ką nors sakiusi, tampu kalta, kad reikalauju tam tikro elgesio iš senelių anūkės atžvilgiu.
Taip ir baigiasi konfliktai.
O pastaruoju metu, iš vis pradėjau pastebėti blogus požymius senelės elgesyje.
Ji pradėjo susitapatinti su manim - t.y. Eglutės mama. Atrodo, kad visa neišreikšta meilė vaikams dabar prasiveržia begaliniu jausmu anūkei (mane augino seneliai, mama mokėsi).
Prasidėjo viskas nuo to, kad savo auksinius papuošalus pažadėjo anūkei. Sako, po mano mirties čia viskas Eglutei. Nusijuokiau, sakau, tai aš jau neturiu teisės, kaip tavo dukra į tavo palikimą?et kuo toliau tuo baisiau, ir juokas manęs nebeima. Dabar mano mama džiaugiasi, kad mano dukrelė neina pas mane ant rankų, sako - tik močiutę myli, aną kartą išgirdau, kad mokina save vadinti mama :o . Rodo savo nuotrauką ir sako čia mama? Ta linksi galvute, o močiutė kad patenkinta....
Galiausiai, pradėjo mane kritikuoti... Prasidėjo nuo to, kad vaiko auginti nemoku (pediatrė nemoka vaiku pasirūpinti - ar ne juokinga?), dabar jau kritikuoja ir mano rūbus, figūrą, išvaizdą, elgesį su vyru ir t.t...
Atrodo, kad meilė anūkei išaugo į konkurenciją su savo dukra. Kuo didesnė meilė anūkei, tuo šaltesni jausmai dukrai.
Labai norėčiau psichologės patarimo, bijau, kad situacija gali tapti nevaldoma.
Bet kaip tai mano mamai paaiškinti, kad su anūke elgtųsi kitaip? Bandžiau sakyti - neklauso, bandžiau piktuoju - pyksta, sako, tu mane kvaila laikai? Aš tiek vaikų auklėjusi esu (mano mama - pedagogė), negi anūkei ką bloga padarysiu. O galų gale, trenkia durim, išeina į kitą kambarį, apsiverkia. O jei jau visai iki "peilių" konfliktas įsiplieskia, į mūšį metamas paskutins ginklas - šantažas. Tada prasideda, aš ligota, greit mirsiu, kiek man čia liko, noriu anūkę prieš mirtį palepinti, kad geru žodžiu prisimintų. Na, aš gal "per minkšta" tokioms kalboms, imu gailėtis iš vis ką nors sakiusi, tampu kalta, kad reikalauju tam tikro elgesio iš senelių anūkės atžvilgiu.
Taip ir baigiasi konfliktai.
O pastaruoju metu, iš vis pradėjau pastebėti blogus požymius senelės elgesyje.
Ji pradėjo susitapatinti su manim - t.y. Eglutės mama. Atrodo, kad visa neišreikšta meilė vaikams dabar prasiveržia begaliniu jausmu anūkei (mane augino seneliai, mama mokėsi).
Prasidėjo viskas nuo to, kad savo auksinius papuošalus pažadėjo anūkei. Sako, po mano mirties čia viskas Eglutei. Nusijuokiau, sakau, tai aš jau neturiu teisės, kaip tavo dukra į tavo palikimą?et kuo toliau tuo baisiau, ir juokas manęs nebeima. Dabar mano mama džiaugiasi, kad mano dukrelė neina pas mane ant rankų, sako - tik močiutę myli, aną kartą išgirdau, kad mokina save vadinti mama :o
. Rodo savo nuotrauką ir sako čia mama? Ta linksi galvute, o močiutė kad patenkinta....Galiausiai, pradėjo mane kritikuoti... Prasidėjo nuo to, kad vaiko auginti nemoku (pediatrė nemoka vaiku pasirūpinti - ar ne juokinga?), dabar jau kritikuoja ir mano rūbus, figūrą, išvaizdą, elgesį su vyru ir t.t...
Atrodo, kad meilė anūkei išaugo į konkurenciją su savo dukra. Kuo didesnė meilė anūkei, tuo šaltesni jausmai dukrai.
Labai norėčiau psichologės patarimo, bijau, kad situacija gali tapti nevaldoma.
Ji pradėjo susitapatinti su manim - t.y. Eglutės mama. Atrodo, kad visa neišreikšta meilė vaikams dabar prasiveržia begaliniu jausmu anūkei (mane augino seneliai, mama mokėsi).
Va va kiskeli man irgi atrodo kad tie tevai kurie neskyre pakankamai demesio ir meiles savo vaikams kai jie buvo mazi dabar anukams ta meile su kaupu bruka.
Skaitau tavo pasakojima ir matau save, man irgi tos pacios problemos supykstu bet paskui gi jautruole susileidziu iki kito karto. Kiskeli o tavo mamyte kai susipykstat su vyru kartais ne vyro pusej buna?
Va va kiskeli man irgi atrodo kad tie tevai kurie neskyre pakankamai demesio ir meiles savo vaikams kai jie buvo mazi dabar anukams ta meile su kaupu bruka.
Skaitau tavo pasakojima ir matau save, man irgi tos pacios problemos supykstu bet paskui gi jautruole susileidziu iki kito karto. Kiskeli o tavo mamyte kai susipykstat su vyru kartais ne vyro pusej buna?
Mano mama mano konfliktuose su vyru užima labai įdomią poziciją. Kai būname dviese, ji peikia maniškį: mažai rūpinasi, lėtai dirba, mažai uždirba, kito darbo nepaieško...
O kai būname visi, ir aš dėl kažko papriekaištauju Artūrui, tai ji, kaip kalnas stoja už mano vyrą, niekais paversdama visus mano priekaištus.
Tai ir gaunasi tokia dvilypė padėtis - man atrodo, kad mama žentu nėra visai patenkinta, nes man į akis sako, kad jis negeras, o Artūrui atrodo, kad jį uošvė labai vertina, nes visą laiką užstoja.
Laimei, kad tie konfliktai mūsų šeimoje labai reti.
O kai būname visi, ir aš dėl kažko papriekaištauju Artūrui, tai ji, kaip kalnas stoja už mano vyrą, niekais paversdama visus mano priekaištus.
Tai ir gaunasi tokia dvilypė padėtis - man atrodo, kad mama žentu nėra visai patenkinta, nes man į akis sako, kad jis negeras, o Artūrui atrodo, kad jį uošvė labai vertina, nes visą laiką užstoja.
Laimei, kad tie konfliktai mūsų šeimoje labai reti.
Va skaitau ir senas nerimas grizta. Nors dar tik laukiuosi bet itariu, kad turesim LABAI dideliu problemu su vyro tevais. Mano mama dar jauna, na ir jau gerai pamokyta kad i mano gyvenima per daug nesikistu ;D (nuo to laiko dieviskai sutariam) Bet va vyro mamele tai jau :o Ji po siai dienai mano kad jos sunukas mazas durnelis ir visi jo sprendimai vaikiski, o kai tie vaikai vaikus turi... Ir apskritai ka bedarytumem tai mums vien tik blogai iseina - ji visuomet teisi, viska zino, viska tobulai moka. Gerai, kad vyro tai mazgote nepaverte. Kaip tik tvirtas, saunus. ir sako kad uzsiaugino nuo motinos stora skura ;D, visai i jos nurodinejimus demesio nekreipia, bet man tai pvz sunku, oi kaip sunku :-/
ir as isvada priejau tokia - visi seneliai vienodi! Ypac su saldainiu kisimu ir "vitaminu tu savo vaikui neduodi, kas tie sintetiniai - mes nuo antros savaites morku sultis gyrdem". Ir nesiojimas ant ranku - vaikui nei pavaiksciot neduoda. Ir dar sako -" tu turbut bijai, kad vaikas senele uz mama labiau myles? As tai senele labiau mylejau..." ...Nieko as nebijau, tik seneliu kisimosi. Kai Kiskelio istorija paskaiciau, tai net juokas paeme - mano mama irgi pedagoge, as medike, ir seneliai panasus, tik aciu Dievui, Ne tokie dar.
