Taip sunkiai viskas einasi, trys žingsniai pirmyn, du atgal ir taip po mažą mažą žingsnį vis į priekį. Kartais jau pati nebesusivokiu kas vyksta, o kartais žiūriu į viską tokiu buku žvilgsniu ir atrodo, to kas buvo - nebuvo.
Negaliu pakęsti žodžių BŪK STIPRI, NES TIK STIPRIEMS DUODAMI TOKIE IŠBANDYMAI. O kam būti stipriai, kad vėl kas atsitiktų
Mane bara, kad pati save virkdau, nes klausau lopšines, kad jas tyliai niūniuoju. Bet kitaip negaliu, nes žinau, kad TEN, kur mano mažylė yra, jai niekas nedainuoja lopšinių, TEN kur ji yra, mamos nėra. Aš esu čia... o taip norėčiau būti TEN, kartu, šalia...
Gaila naujų mamyčių, naujų angeliukų, žiaurus tas gyvenimas
Norėčiau ir aš kaip viena iš mamyčių, išskrist ilgam, gal būtų nors kiek lengviau. Atsiverstų naujas gyvenimo puslapis, nes dabar kiekvienas daiktas primena angeliuką.
Šitiek vaikų kapelių kapinėse, taip širdį suspaudžia. Tarsi gyvenimo darželyje, iš kurio mama niekada už rankelės nebeparsives namo....
Atsiprašau, kad pasyviai skaitau Jūsų skyrelį, tiesiog nebemoku net sakinio suregzti, skaitau ir semiuosi iš Jūsų stiprybės. Privalau išgedėti ir atsitiesti, o Jūs Mamos esate labai geras postūmis žengti pirmyn. Kaip kažkuri sakėt, į žemę gyvas nesulįsi, turi gyvent.
Gyvenu....