o man toks klausimas

na, as puikiai zinau apie ta zombizmo pojuti... bet ar jus samoningai namuose isbunat visa biuletenio laika, ar yra kitu priezasciu neit i darbus?

Ta prasme, bent jau man poreikis i darba budavo didziulis po nelaimiu, kad neuzsizombiuot

Aisku, kiekvienai skirtingai norisi pereit per ta pragara... bet man kartais baisu buna skaityt apie tai, kaip kai kurios kelis menesius nemato kelio pro asaras

Na... as tiesiog noriu visas palaikyt ir... jauskit atsakomybe ir pries savo seimas - turit vyrus, kurie liudi ne maziau, kai kurios ir vyresnius vaikus, kuriems taip pat reikia mamyciu... remkites vieni i kitus ir stenkites sypsotis... pradzioj prisiversdamos, o paskui is sirdies... dziaukimes ir vertinkim tai, ka turim cia...
Atsiprasau, jei nuskambejo kaip besirdes zodziai, bet juk ne asaru kiekis ir bukas zvilgsnis i niekur siubuojant ant sofos per dienu dienas parodo tikraji liudesi... Tas liudesys liks visam laikui, bet itikinkit save, kad yra del ko ir gyvent... ir stenkites samoningai trumpinti ta zombizmo laika...
aisku, sis skyrelis ir yra visoms emocijom isliet... bet kazkaip norejau tik pasakyt, kad man kartais baugu skaityt visu isgyvenimus...
Verta visą gyvenimą lipti į viršūnę, kad kartelį iš ten spjauti apačion