Vaikas su klausos negalia 6

va prasilenkem mes,Jusma,as cia truputi paplanavau jums nepykit jei ka ..

Aš nepykstu, tik tikrai neplanuoju ir dabar kitam vaikeliui visai ne laikas. nežinau, ar kada bus laikas....O šiaip tai šiek tiek keista tokius palinkėjimus girdėt, kai neplanuoji vaikų daugiau turėt Per daug skaudžios patirties, nebent gyvenimas įrodytų, kad verta....

Na aišku, čia ne apie įkalbinėjima kalba eina... Toji patirtis tikrai skaudi, ir ypač kai antrą kartą tai nutinka ir netgi kai esi įsitikinusi 100 proc., kad viskas bus gerai (beje, mažiukui kažkaip labai suprastėjo klausa... ir jau nebežinom, ar čia pas mus "genai tokie", ar po ligų, ar ką begalvoti...).
Bet netgi nepaisant nieko, kad jūs pamatytumėt kaip jie abudu žaidžia... Šiandien gal kokia "graudulių diena", bet net ašara išsprūdo į juos bežiūrint... Mes vis mėgstam einant gult pasivolioti visi vakare lovoje... Voliojasi sau broliukai abu ant lovos, vyresnėlis gniūsina mažiuką, bet tas vis tiek patenkintas, nors ir nelabai viskas gerai... be aparatėlių abu, fainulkos, tokie maži dar, nu bet tokie faini...

Sveikos visos,
senai rašiau, bet paskaitinėdavau... kuom gyvenat. Mano gyvenime įvyko esminių pokyčių, aš jau beveik tris mėnesius gyvenu Didžiojoje Britanijoje, sunkus morališkai buvo metas, nes vyras ir mergytės liko Lietuvoje, bet jau Kalėdas visi sutiksime kartu. Yra čia mamyčių, kurios gyvena svetur kaip ir aš, norėčiau sužinoti kaip yra su neprigirdinčiu vaiku, nes mano Gabija, keturių metukų, ir čia jinai turės eiti į mokyklą. Kokią priežiūrą, pagalbą gali gauti neprigirdintis vaikas, kaip yra su klausos aparatukais, ar juos perka tėvai, ar valstybė. Būtų labai smagu, kad pasidalintumėte realia patirtimi. Ir dar aš labai myliu vaikus, bet, kai Gabija gimė su bėdom bijočiau lauktis, gimdyt, nes tai ką išgyvenau vos nepražudė manęs, vos atsigavau. Bet gal du vaikai man yra optimalu.
Sėkmės jums.

Visa tai suprantu, pati turiu seserį ir du brolius, bet yra bet. Aš jau du vaikus praradau, vienas su negalia....tiesiog per daug visko, o ir šeimai dabar sunkus metas (čia psichologinio komforto prasme)

O negali klausos pablogėjimas būti susijęs su slėgiu?

maniškiai abu panašiai žaidžia, sesė tokia gruboka, kai puola kutenti, tai labiau panašu į maigymą ir šonkaulių skaičiavimą, o ne kutenimą, bet mažius kvatoja pilna burna

O dėl planavimo - turbūt kiekvienai savas sprendimas. Mes kelerius metus negalėjom turėti vaikų, po to buvo negimdyminis nėštumas (vos nenumiriau, nes kenčiau iki paskutiniųjų skausmą ) ir buvo mintis tokia atėjusi, dieve, koks bebūtų vaikelis, tegul tik būna, nes buvo nepakeliamai skaudu būti dviems, besiilgintiems trečio... Šią savaitę genetikui iš Atėnės pirmųjų metų knygos išrašinėjau mėnesio raidos ypatumus ir apsižliumbiau skaitydama, su kokiu šventu naivumu rašiau apie tai, kad norėdama atkreipti dėmesį ji paliečia mus rankute. Dabar, kai post factum, taip akivaizdu, kad negirdėjo... arba žodžių kartojimas be garso, vien lūpomis Antrojo vaikelio atsiradimo dar nebuvo palietęs žinojimo skausmas, net negalvojau, kad jam kažkas gali būti blogai, nes dar ir Atėnei nebuvo blogai... Kol kas Astijus sveikas, girdi puikiai... O dabar, praradusi trečią vaikelį, kartais guodžiu save mintimi, kad gal kažkas ten viršuje pagalvojo, kad mums išbandymų ir taip užtenka ir pasišaukė tą gyvenimą atgal Ir augindama vaikutį su negalia turbūt niekada ir negali jausti visiškos psichologinio komforto pilnatvės.. O ir tas skausmas dėl vaikelio kiekvieno partnerio išgyvenamas savaip, yra dalykų, kurie nutylimi, neišgirstami...Ir tas nuolatinis darbas, kad vaikas eitų į priekį ne tik teikia džiaugsmą ir pasididžiavimą juo...kažkur širdies gilumoje retkarčiais sukirba išdavikė mintis...jog būtų neapsakomai lengva, jei viso to nereiktų... ir kartais tikėjimas, kad sunku dabar, lengva vėliau - nebeguodžia...nes nejučia krūpteli, kai pagalvoji, o kas, jei nebus geriau? Kaip tada reikės tvarkytis su nuviltais lūkesčiais... Ir bandai gyventi nesivildama, gyvendama šia akimirka... Ir, kaip tyčia, atsiranda toks, kuriam tūkstančius kartų iškalbėta viskas apie Atėnės negalią, jos negrįžtamumą, o jis po vizito pas genetiką ima ir paklausia: tai kokios jos perspektyvos? Ar ji kalbės? Kada pasveiks? Blyn, lyg peršalimas kamuotų.... Ir tada kažkaip liūdna, nes pamatai, kad kai kurie artimieji vis dar neigimo stadijoje, kad toks jų netyčinis žiaurumas kaip rūdys ėda tave iš vidaus, kad jau nebegali būti mandagi ir maloni, kad nori išvemti jiems visą tą skausmą, pyktį, tą vidinį nuovargį... Slapčia norėtum, kad likimas juos įmestų bent į vieną jos sunkią dieną, kai girdi prastai, kai dėl visko verkia, rėkia, isterikuoja, kai užsidaro savyje ir nenori bendrauti, kai tiesi rankas į ją norėdama padėti, o ji gūžiasi, traukiasi, nes netiki tavo galia... kai dvidešimt kartų aiškini knygelėje užduotį, o ji siunta ir nesupranta, bet padėti į šoną irgi nenori... kai jautiesi taip beviltiškai, kad išeitum ir pastaugtum laukuose.... Kai nebesusivaldai ir pradedi rėkti ir vidury sakinio žodžiai užstringa gerklėje, nes žinai, kad bari vaiką dėl to, kad pati jautiesi bejėgė, kad tiesiog pavargai nuo to nuolatinio galvojimo apie jos poreikius...Todėl ir mintis apie sąmoningai suplanuotą trečiąjį vaikelį ima virsti tik svajone. Nes jeigu taip skauda, kai augini vieną, tar ar iškenčiamas bus tas skausmas, jei bus tokie du... Galbūt lengviau, nes jau daugiau žinai, bet ar skausmas dėl to mažesnis? O kartais būna tokių akimirkų, kai žinai, kad esi su savo Žmogumi, bet būti tau su juo nebegera... O ir pati jautiesi kaip sauja žirnių, išbarstyta ant kelio...



Dėl spektaklio - bilietus reikia dabar įsigyti ar prieš spektaklį? Klausimas kvailas, bet noriu atsakymo

apsiverkiau,Jolitėle,skaitydama.taip artima daug kas...turbūt kiekviena panašiai jaučiamės įvairiomis akimirkomis

kai skambijau dėl spektaklio -- pasirodo, tereikia tik paskambinti, nes reikalingas tik žmogiukų skaičius.

skambinti iki gruodžio 13 d.

Jolitėle, kad ir kaip būtų skaudu ir liūdna, būk stipri, neleisk sau sugniūžti tu LAAABAI reikalinga savo vaikams , jie tai jaučia. Nė kiek neabejoju, kad esi gera mama, supermama ir darai viską, kad tavo vaikams būtų geriausia . Dažnai artimi žmonės daug ko nesupranta, atleiskim jiems už jų tamsumą, nes gyvenimo dėsnis toks, kad dažnai vėliau atsigręžia viskas į tave ir dar su kaupu.

O dėl klausos, kai ją paveikia slėgis, na, nežinau, aš asmeniškai to nepajaučiu, dažniau jaučiu, kad klausa šiek tiek kuriam laikui suprastėja, kai esu įsitempusi, susinervinusi...ir tai jausdavau tais laikais, kai aparatų dar nenešiojau, su aparatais ir tai nelabai jaučiu, nes reikalui esant pasigarsinu sau garsą.

Edute, kaip jaučiate, kad mažojo klausa suprastėjo? Gal visai galimas daiktas, kad užkritusi jam klausa dar po ligos, tad visai realu, kad ji atsistatys .

Jolitele,
tai taip suprantama,isgyventa,tik nebuvo niekada issakyta zodziais.

Pirmiausia ir patys pastebėjome, kad nereaguoja į tai, į ką anksčiau reaguodavo - cypaujančius žaisliukus, brolio rėkavimus ir pan. Aš vis nurašydavau ausų uždegimui ir po to slogai, bet pas gydytoją kai buvom, tai sakė, kad ausų būgneliai atrodo gerai, nei užburkimo, nei paraudimo, nieko nėra. Kol kas nurašom slogai ir po naujų gydytoja liepė iškart vėl pasirodyti - žiūrėsim kas ir kaip. Tačiau... Tai vat ir galvoju, ar nebus čia besikartojantis brolio atvejis. Juk vyresnėlį "diagnozavom" tik 2 metų; o ir Koroliova, kai pernai jį pamatė, tai sako, man toks įtarimas, kad jis anksčiau geriau girdėjo ir jo klausa nusilpo, nes su tokia klausa kaip mūsų (95 dB) - jis pakankamai "neblogai" reagavo į aplinką, labai švarus ir gražus balsas ir t.t. ir t. ir t.t. Juk iš pradžių ir dėl mažiuko aš net neabejojau, kad jis girdi žymiai žymiai geriau (o tiksliau, kad viskas gerai), o šį kartą jau ir patys matom, kad tokios ankstesnės reakcijos į garsus nėra, o ir audiograma šį kartą nuo 80 dB nukrito iki 95 dB

Jolitele, tavo "rašinys" tikriausiai čia mus visas labai palietė. Aš skaičiau viską tarsi apie mane čia viskas būtų... Ačiū tau, kartais tikriausiai taip gerai yra išsakyti viską, išsilieti... Ir tikrai žinai, kad kur jau kur, bet čia tave tai tikrai kad supras... Ačiū tau

Sveika Jolitėle, žinot, skaitau Jūsų išgyvenimus ir atrodo, kad skaitau apie savo artimuosius. Aš jau suaugus, o jie vis dar neigimo stadijoje. Jie vis dar tikisi pagydyti mano klausą, liepia nesakyti kitiems, kad aš blogai girdžiu, (galima pagalvoti, kad tai nepastebima). Jie mano draugus vadina "kurčnebyliais", bet sako, kad aš jiems esu girdinti ir taškas(juk namie susišnekam).
Kas dėl Jūsų asmeninių išgyvenimų, tai manau, kad čia visi tėvai tą išgyvena. O Jūsų mergaitė dar daug ko nesupranta, nes yra mažai, nemoka pakankamai daug žodžių ir gestų, vėliau viskas bus geriau, reikia laiko. Svarbu nenuleisti rankų Stiprybės Beje, kuriame mieste gyvenate.Berods Atėnė mokosi Kaune? Ar nebandėte kreiptis į psichologę Kauno kurčiųjų reabilitacijos centre? Ji yra girdinti , konsultuoja ne tik suaugusius kurčiuosius, bet ir šeimos narius, auginančius kurčius ir neprigirdinčius vaikus.