Na mamos labai jau isiaudrinom, ne visos tos aukles tokios baisios

.
As pati pries gerus 8 metus priziurejau metu berniuka, cia Vilniuje. Na negaleciau net pagalvot, kad ka nors panasaus buciau galejusi tam vaikui padaryt

. As tai ji mylejau kaip savo

. Na toks super protingas vaikas

. Nors sesuo tuo paciu metu augino toki pati pypli, kuri as taip pat labai mylejau ir kartais paziuredavau.
Labai noreciau papriestaraut mamai, kuri cia isdeste savo nuomone, kad jaunai merginai, kuri neturi savo vaiku, visi atrodo zyzliai ir pan. As tuo metu irgi neturejau savo vaiku, bet vaikus dievinau

. Cia tiesiog nuo zmogaus priklauso. O beje, kai mane rinkosi, tai pasirinko iskart, buvau pati pirma kandidate

. Turbut labai patikimos ivaizdi sudariau

, mat butent tokius mokslus studijavau - vaikystes pedagogika. Priestarauju ir tam, kad tipo geresnio darbo neradau

, nes niekam tikusi ir t.t., todel ejau aukle dirbt. NESAMONE! Tuo paciu metu man siule ir mokykloj savo pradinuku klase, bet as atsisakiau, nes jau baigusi univerke zinojau, kad mokytoja as nenoriu dirbt

. Todel pasirinkau padirbt aukle, praktiskai uz ta pati atlyginima ir su soc. garantijom (savo firmoj idarbino), nes zinojau, kad tai laikina . Taip ir buvo dirbau kazkur 1.5 metu toj seimoj. Bet ir dabar as ta vaika prisimenu su begaline meile

. Jie jau toli, Vokietijoje gyvena... O mano darbas su pedagogika nieko bendro neturi. Nors ta pedagogika visais gyvenimo atvejais pravercia. Kaip ten sako, mokslu ant kupros nenesiosi...
Greit pati keliausiu i darba, reikes irgi mazajai ieskot aukles, tai kazkaip sudetinga galvot, kad tokiu blogieciu aukliu dauguma, man norisi tiket, kad ju mazuma

.