Psichologinės problemos ir nevaisingumas

Diskusija taip įsisiūbavo, kad nespėjau nieko Jums parašyti...
Jei galvoje sukasi tokie palyginimai, kurie kitam net į galvą nešautų, vadinasi turite skaudžios patirties... Gal kada, kai norėsit pasidalinti, papasakosit apie savo angeliuką..



Ačiū ir Jums mergaitės

Atsiprašau, tik dabar pamačiau angeliuką Tavo paraše... vadinasi, nejuokauji, o pati tai patyrei. Nemanau, kad angeliukas gali bent kiek paguosti, jog bent jau gali pastoti.... man atrodo, jau geriau nė karto

Tokia profesija ir Pelargonija, taip turiu skaudžios patirties. Neslepiu jos (jei slėpčiau, tai paraše nebūtų), bet kol kas nenoriu jums viso skausmo karučio išversti. Neapsisunkinkit. Pasakoti ir kalbėti apie tai jau galiu, bet tam prireikė metų, dabar jau tsakant, mažais žingsneliais lipu iš duobės...
Gal tik norėčiau įsiterpti į karštą diskusiją: meilėje ir natūraliai pradėtas, išsvajotas, išlauktas, nuostabaus išorinio grožio kūdikėlis - gali būti apsigimęs lastelių lygyje. Pvz, mitochondrinė citopatija. Jei būtų darytas IVF, visi taptų žinovais galėtų garsiai postringaudami apie IVF žalą "įsivardinti kaltus".

O kunigų svaičiojimai apie sielas, pradėjimo momento ir dirbtinio apvaisinimo nesuderinamumą - totalus pezalas. Jau pats teiginys, kad tik žmogus sielą turi...kai pamatai šunį prie stotelės, jau antrą savaitę laukianti šeimininko, ar karvę verkiančią veršiuko, supranti kad "gyvulys" toks pats gamtos kūrinys kaip ir jį išnaudojantis Homo sapiens sapiens.

Vaikai yra didžiulė dovana šiam gyvenime. Nesvarbu, kad vienai jų pribyra aplink pečių tris eiles, o kitai tenka kopėčias pasistatyt ir užlipt iki langelio, kur dalina. Man atrodo taip natūralu, kad bažnyčia, kuri yra visada arti egzistencinių dalykų, turėtų laikyti šventa pareiga paremti tas kopėčias, kad nenuvirstų.
Įsiplėčiau čia.
Labos visoms

Nu taip...nesusilaikau ir as nepareisku savo nuomones ir neudavus pora klausimeliu tau..
Tai kaip matau tau finansai yra svarbesni nei tas vaikas kurio taip noretum?Zinai kiti zmones atiduotu viska ka turi siai dienai uzsidirbe nusipirke ir susitaupe...Viska atiduociau ir vel pradeciau nuo didelio 0 kad tik zinociau jog si karta pavyks... o ankstesniame poste rasei kad negali apsispresti nenori saves niokoti ir pan..bet jeigu dar lauksi ''naturalaus''pastojimo kelis metus,o po to jau bus per velu..ar negriausi saves jog ne viska padarei kad ta maziuka turetum? Keista man tavo pozicija bet tai esi tu o ne as ir mes kiekvienas mastom skirtingai..Sekmes.

Reginiuk, Tu greičiausiai tik prikibai prie atskiros frazės apie finansus. Man atrodo, kad Tino bijo ir abejoja kaip ir daugelis - kol gyvenimas neįvaro į tokį kampą, kai nebėra kitos išeities, tik IVF. Kol turi viltį natūraliai ar su mažesnėm intervencijom, dar gali leisti sau bijoti, kad gal tas IVFas yra kažkoks negeras dalykas.

nereikia visko atiduoti, tokiais laikais, kai viskas geresnio yra gaunama tik už pinigus, vis tiek reik šiek tiek pasislėpus laikyti...

Natūralu, kad žmonės galvoja apie finansus, nes jei negalvotų ir stačia galva nertų į skolas būtų neprotinga bet čia tik mano nuomonė

Visiskai neprikibau,bet meluosiu jeigu sakysiu kad finansai manes neuzkabino..Pati puikiai zinau ir suprantu kad ji abejoja ir galbut bijo jog isleidus didele suma rezultatas gali buti 0,tik norejau pasakyti kad kartais mes ir noretumem palaukti,bet juk metai bega ir pensija jau ne uz kalnu.

Aišku,kad vaikų aklėjimas priklauso nuo tėvų požiūrio ir tik....

Mano požiūris:myliu be galo be krašto, nuolaidžiauju (kartais ir peržiangiant ribas), duodu/duosiu viską kas geriausia šiame gyvenime, iškeliu į pirmą vietą vaiko norus ir troškimus, suvokiu,kad pati didžiausia gyvenimo vertybė man yra vaikai ir t.t.
Ar tūriu dėl to problemų-žinoma!
Ar noriu kažką keisti?-NE.


Truputį gal hiperbolizavau pasisakymą, bet taip yra.....ir čia dėl vaiko pradėto ne IVF pagalba...

O pradėtas IVF pabaglba bus auginamas lygiai taip pat ir gal šiek tiek "labiau" "geriau" ir t.t....nes pragyventi metai "paliko"
smegeninėje tam tikrų patirties rievių...

O dėl Linutas postų-aišku,kad kiekvieno asmeninė nuomonė ką ir kaip galvoti ir čia pasisakinėti, bet reikia įvertinti,kad tokios "nuomonės" ..o ypač iš jau pastojusios arba jau turinčios vaikų gali be galo įskaudinti,nuvilti, pažeminti ir pan.
Aš as asmeniškai visada pirmą pagalvoju rašyti ar ne...ir kaip galėtų panos suprasti, priimti mano nuomonę...

Dar dėl to susitaikymo "neturėti vaikų ir taip laimingai pragyventi".....man tokie žmonės atrodo nenuoširdūs , bet aš visada jiems pavydžiu "bent jau tokio požiūrio į šį reikalą"...
Ir dar.....kažkodėl šeimos vyrai taip negalvoja, kad jiems nereiks vaikų (ypač jai nevaiisngumo problemos moteryje )...ir pasuką į "kairę". Bent jau savo pažįstamų tarpe turiu pavyzdžių...

Ir dar.....pamodeliuokim situaciją...kas bus Linutai,jai (tfu tfu tfu) tie natūraliai susilaukti vaikai susidurs gyvenime su vaisingumo problemomis užaugę.....o kad tai palies daugumą net neabejoju-statistika vis blogėja tuo klausimu..ką tada sakysite savo vaikams? kaip tada matydama jų kančias patarsite elgtis....ar lygiai taip pat nenorėsite "nepalaimintų" ,"kitokių" anukų?

Šiaip tai visoms linkiu geros ir prasmingos dienos!

Ir kas, pagalvojus, na, turiu vaikeli, kuri paleidziu gyventi i visiska ubagyste, nors turejau siokio tokio turtelio tik ji isleidau ,,nusipirksdama" vaika per IVF
Velniai rautu, ar man srebiant sausa duona su vandeniu ir krapstant paskutinius centus sukti galva kaip tam isvajotam, islauktam ir pagaliau atejusiam i musu seima vaikeliui parupinti geresni kasni, bet jaustis laimingai ir dziaugtis vaiku, kuriam, ziciau, kad negaliu duoti visko?
Man tai prasilenkia su sveika logika


Dekui, tikrai geras postas!
* Tiesa sakant, as savo pasisakymu norejau pasakyti kai ka kita, visai neakcentuodama apie IVF, bet visos temate tik sita zodzi ir kas apie ji parasyta. Gaila, kad giliau sio to neiskaitet
**gal but ir saves apgaule, o ka daryti? apgaudineti save ir, kaip Tino rase, nokioti kuna darant IVF (juk vaistai, hiperstimuliacijos, narkoze ir tt, nesigilinkim) bei leisti paskutinius finansus, verstis per galva imant paskolas uz gydyma, o nuomuotis prasta bendrabucio buteli ir dar netureti 100 proc garantiju, jog rezultatas nebus nulinis - tai nera savotiskas saves apgaudinejimas? As zinau, kad tokio gyvenimo nenoreciau ir nebuciau laiminga, o kas baisiausia, visa tai paliktu tokius randus, kad gaileciausi visa gyvenima, kokio galo as viska pradejau Ir dar, nesu toks zmogus kuris na, kaip pasakius, myletu vaikus
***Sito nezinau, gal but, bet yra iseitis isivaikinti, jeigu jau yra toks tevystes noras
****Taip, melsiuosi Dieva, kad mano vaikams duotu laiminga gyvenima. Ko troksta kiekvienas tevas savo atzaloms. Nespresiu uz savo vaiku nuomone, o nuolankiai ja priimsiu, kokia ji bebutu, jeigu ir jiems prireiktu IVF. Taciau perspesiu nenerti stacia galva, o viska pagalvoti.

Pinigai uždirbami, juk susimokėjus už IVF nereiškia, kad visą gyvenimą taip ir valgysi sausą duoną.
O šiaip vaikų laimė dažnai nepriklauso nuo turimų pinigų kiekio ir materialinės gerovės. Pati užaugau vargingai, bet vaikystę turėjau iš tiesų labai laimingą. Tėvai negalėjo daug ko duoti (čia materialine ir finansine prasme), bet mano gyvenimas nuo to tikrai ne blogesnis. Jūsų požiūris labai jau materialistinis.
Papildyta:

Manau dar nedabrendote iki vaikų. Viskas taip sutirštinta juodom spalvom ir visur tokie kraštutinumai.

As galvoju, kad galeciau padaryti viska del jau esamu savo vaiku. Bet nezinau ar buciausi ryzusi viskam ir bet kokia kaina, kad tureciau nors koki viena vaika.

Ir dar, nesu toks zmogus kuris na, kaip pasakius, myletu vaikus

tai nelabai supratu ka jus veikiat sitam nesulaukianciu gandro skyrelyje ir kam ta gandra aplamai gaudet ,jei jus vaiku nemylit ?Idomu ar tas vaikiukas bus laimingas gaudamas tik materialius dalykus ,o ne mamos meile