Tai šaunu. Gyvenimas vietoje nestovi. Man labai patinka ta europoetiška tendencija - mokytis visą gyvenimą. Kai pas žmogų sustoja paieškos varikliukas, manau jis pradeda nykti po truputį. Kažkaip manau kad tas gydomasis, atpalaiduojantis rankų prisilietimas turi perspektyvų dėl mūsų visuomenės nejudraus gyvenimo būdo. O kineziterapija - čia jau kur kas gilesni vandenys. Prisideda gilesnės žinios. Klientų segmentas siaurėja, bet kreipiasi tie, kuriems tikrai reikia ir pasiryžę mokėti jau už sveikatą, o ne tik malonumą. Linkiu praktikoje taikyti įgytas žinias. Gal jei labai nedrąsu - tai visada yra gimininės ir artimieji, kurie nemokamai gali būti bandomaisiais triušiais. Juk taip "veža", kai suvoki, jog tu tai gali padaryti

.
Bet kaip nervina, kai seni norai išlenda virš 30...

. Būčiau prieš 15 metų viską pradėjusi... O dabar su šeimyna viską daug sudėtingiau pasiekti, daug daugiau pastangų reikia.
Bet šiai dienai vistiek galvoju, kad pamėginsiu aš su masažais po truputėlį reikalą rutulioti, apsiginsiu šiemet diplomą (ekonomikos, kas visiškai ne į temą mano svajonei) ir jei dar duos Dievulis sveikatos - pamėginsiu po metų kitų pertraukos į kinezitepiją LKKA įstoti. Gal dar suspėsiu, jei ilgai gyvensiu