QUOTE(sigutekns @ 2010 10 05, 11:05)
As manau, kad seimoje labai svarbu yra bendras tikejimas. Nes su skirtingais tikejimais prasideda ivairios seimynines bedos. Pvz: man patinka kuciu tradicijos, jos man turi didele prasme, tai jei mano vyras musulmonas, staciatikis ar budistas jam giliai dzin tos tradicijos... Kita vertus jei as katalike, o vyras musulmonas (ar kt.) kodel vaikas turi buti auklejamas musulmoniskai (ar kt.). Pvz, mano vyro brolis -katalikas, zmona staciatike?(nzn ar taip vadinasi rusu tikejimas), vaikai auklejami pagal rusu tradicijas. Dzniausiai kokios kulturos mama, prie to ir vaikai prisitaiko. Klausimas yra toks: kodel jus nusprendete, kad jusu vaiku tikejimas turi buti musulmoniskas? Ar nemanote, kad vaikai uzauge galetu patys pasirinkti savo tikejima, kaip pvz: baptistai? (Klausimas gal ir keistas is mano puses, nes mano dukra auklejama pagal visas kataliku tradicijas ir yra pakrikstyta, tad pasirinkimo teises kaip ir nepalikau jai. Kazka keisti ji gales tik budama suaugusi ir tik jei pati nores).
O del skareliu tai klausiu del to, kad...Jei jus peremete vyro tikejima, tai neturite perimti jo kulturos
Nes ne tikejimas (kaip isivaizduoju, tai korane nera isakymo moterims nesioti skaros ar burkos?), o ju kultura liepia moterims sleptis. Tad is sito kyla dar vienas klausimas
kiek jusu seimoje yra like lietuviskos kulturos? T. y ka jus namuose darote lietuviskai? Nekalbu apie cepelinus ar saltibarscius... Bet pvz ar svenciate lietuviskas sventes?
O siaip manau, kad tarp lietuviu ir skandinavu yra kur kas mazesnis kulturinis skirtumas ir jiems lengviau rasti bendrus sprendimus bei kompromisus, nei tarkim rytu eurpieciams ir pietieciams...
Viskas priklauso nuo vyro šeimoje, pvz: man vyras nedraudžia pasipuošti kalėdinės eglutės per Kalėdas ir mes ABU visada per krikščioniškas šventes apskambinam mano giminaičius ir sveikinam su visom šventėm. Ir be to, kiekviena moteris yra laisva, niekas jos neverčia tekėti už kitatikio, jeigu jiems neišeina sutarti kultūriniais klausimais.
Kalbant apie religijas, tai labai dažnai mišriose šeimose, gyvenimas namie skiriasi, nuo gyvenimo už namų ribų. Aš leidau vyrui dominuoti šituo klausimu, nes jam tai daug svarbiau negu man. Aš nesu labai jau tikinti, o mano vyras yra, todėl būčiau didelė savanaudė, jeigu ją krikštyčiau. Turbūt dabar iškiltų klausimas, o kodėl jai neleidžiu pasirinkti religijos pačiai, ogi todėl, kad musulmoniškose šalyse, geriau būti žydu, krikščioniu, budistu ar kuo kitu, nei išviso be religijos, čia jau tokie jų nusistatymai. Ir tęsiant šia tema, jeigu tavo vaikas iki 18 metų nusprendžia, kad nori pakeisti religiją, tai tu būdama tolerantiška mama, turėtum gerbti vaiko norus ir suteikti jam tokią galimybę.
Dėl ''skarelių'', tai sutinku, kad musulmonės nenešiojančios skarelės yra pastoviai peikiamos tų, kurios nešioja skareles, bet su užsienietėm yra kitaip, aš gyvenime nesu gavus nė vieno komentaro dėl skarelės, nei iš vyro pusės, nei iš jo šeimos, o juolab iš aplinkinių.
Dėl lietuviškos kultūros, taigi vėl tas pats būtų atsakymas, kiekviena lietuvė turi pasverti pliusus ir minusu tekėdama už užsieniečio, pvz mano šeimoje tos lietuviškos tradicijos niekada ir nebuvo labai jau puoselėjamos, nebent Joninės ir Kūčios, todėl aš labai jau ko ir neprarandu. Jeigu kalbėti apie lietuvių kalbą, tai mes jau sutarę, kad aš su ja kalbėsiu lietuviškai, o tėtis arabiškai.
Is tiesu yra labai daug zmoniu, kuriems niekada nepasakociau, kad su vyru del ko nors susipykau, nes iskart butu: "aha, todel, kad jis musulmonas" 
