bet didziausias absurdas-nusileisti vaiko oziams.
gerai,jei jus turite viena ar du,bet isivaizduokite,jei kokiomis aplinkybemis ju yra desimt.
teko dirbti su penkiolikos vaiku grupe,mazdaug sesiu metu amziaus.
vienam nusileisi-kiti ant galvos uzlips.
taigi,jei pasiryzote ozius isgydyti-darykite tai drasiai ir niekada nenusileiskite.
imetu viena situacija apmastymui.
Užėjo Aleksandras į krautuvę maisto nusipirkti. Maisto ir dar visokių namų apyvokos daiktų. "Keistas žodis - apyvoka" - pagalvojo jis.
Bevaikštinėdamas po krautuvę pamatė labai keistą vaizdą. Tokio dar niekad nebuvo matęs: žaislų skyriuje, ant purvinų grindų guli vaikas ir baisiausiai rėkia, ašarom taškosi, nes jam matai mirtinai reikia tokio šautuvo, kuris šaudo šratais (kokių tik žaislų šiais laikais neprigamina). Žodžiu, vaikas rankom kojom daužo žemę, iš nosies snarglių burbulus pučia ir sako, kad nekenčia mamos, atseit pasmaugs ją naktį... O mama stovi šalia ir aiškina jam: "Tu jau turi tokį, mažuliuk. Vakar tau pirkau" Tada vaikas rėkia: "Aš jį sulaužiau, durne!". Tada mama nuolankiai jam tarnauja: "Tai reikėjo taip ir sakyti, o ne triukšmauti". Ir ima tą šautuvą, ir dedasi į krepšelį. Vaikas tą pačia sekundę nusiramina, atsistoja, pasivalo kelnes ir dairosi naujo grobio.
"Va taip va..." - pagalvojo Aleksandras. "Kažin kodėl apsauga nereaguoja. Primušt reiktų už tokius cirkus. Aš dabar taip padaryčiau, kaip vožtų guminiu pagaliu per kuprą. Keturiasdešimt kartų. Matyt auklėjimo bėda kažkokia, kad toks psichas auga. Aš gi vaikystėj mėginau vieną kartą irgi kažko taip reikalaut. Per subinę su musių mušeklių kaip vožtelėjo ir apsiraminau. O čia... tėvai - vergai."
Ir daug tokių dabar. "Nupirk pokemoną, nupirk lazerį, nupirk šitą, kad ir kas čia bebūtų!!" - girdisi krautuvėse. Ir perka tėvai, kad tik jų vaikiukas visas materialines gerybes vertint nuo mažens išmoktų.
Nuėjo Aleksandras jau prie kasų. Ten vėl ta pati bjaurybė rėkia, kad jam snikersų per mažai mama nupirko. Tik tris. Mama ima dar tris, kad tik vaikiukas neverktų.
- Ponia, žinokit yra dabar visokios specialios mokyklos. - nesusilaikė Aleksandras.
- Ką?!! Kaip jūs drįstat? Mano Juliukui jokios spec mokyklos nereikia.
- Ne Juliukui, jums. Šitam jau vėlu. Bent antrą vaiką žmogumi užaugintumėt...
- Aš moku su vaikais elgtis! Kaip jūs drįstat, kaip jūs drįstat, kaip jūs drįstat, akiplėša! Šunsnukis!
"Ajėzau, šitai dar blogiau" - pagalvojo Aleksandras ir susirinkęs pirkinius ramiai išėjo. Nebematė prasmės dar kažką sakyti.