Aš irgi auginu vaikelį su VCP. Mums šią ligą diagnozavo , kai dukrytei buvo 3,5 mėn. Tai gimdymo traumos pasekmė.

Jai paralyžuota dešinė pusė. Vaikščioti pradėjom 2m. dabar mums 4m. bėgiojam, vaikštom, bet netaip. Daug kas iš praeivių (ypač bobutės) atsisuka, stovi ir žiūri. Tuomet apima begalinis pyktis ir pasiūlai žmonėm apžiūrėti iš visų pusių. Aišku, kad jie susidėsta ir nusuka akis, bet darbo dedam daug. Gyvenam (bent aš) pagal planą, dėl vaiko: ligoninė, sanatorija, masažas, mankšta ir t.t. O rodos net artimiausi žmonės nesupranta ir mesteli "išvažiuokit kur pailsėti". Kada??? Ir praleisti tiek daug dienų ...
Rankytė labiau įtempta, bet ne taip krenta į akis. Džiaugiuosi,

kai ji norėdama pasidažyti įspaudžia lupų daža į dešinę rankute, kad su kaire galėtų atsisukti. Ir taip po žingsnelį judam į priekį. Vedu į sveikų vaikų darželį (kadangi vaikštom), kad būtų stimulas tobulėti. Greičiau nei po savaitės operuosim achilo sausgyslę, kad kulniukas nusileistų, nes botulinas veikė tik pirmus 3 kartus. Bet džiaugiuosi, kag ji gyva, kad gali pasakyti mamyte, aš tave labai myliu ir patikėkit tai kompensuoja visų žvilgsnius ir įdėtą darbą. Žinoma, labai trūksta kam nors pasipasakoti tai ko vyras niekada nesupras todėl, kad nemato arba neparodo, kad kartais būna labai sunku.