As tai ir pries raminamuosius vaikam, pati patyriau savo kailiu, kad jie nieko gero. Mano sunus visada buvo jautresnis vaikas, iskyrus pirma menesi nes nezinojom, kad jis serga, paskui gavom laiska is genetikos centro ir tada musu pasaulis apsiverte visu 360laipsniu kampu. Gydytojai, tyrimai, vaiko badymai i vena, operacija, ligonine,iki 1metu kas menesi vizitai pas endokrinologus ir kitus specialistus. Vaikas pastovioj ytampoj, as taip pat pavargusi, nemiegojusi, nuolatines mintys apie vaiko liga.Po to prasidejo barniai su vyru, as pavargus, viskuo nepatenkinta+nuolatinis vyro tevu kisimasis i musu gyvenima del visko. priekaistai man, kad per daznai maitinu, kad niekur neiciau su vaiku nes jis ir taip silpno imuniteto, kad dazniau palikciau jiems ir t.t maniau, kad stogas nuciuos,

Visas tas emocijas kartu su manim isgyveno ir mano vaikas,
todel viena karta nuejusi pas neurologa, paklausiau, gal galima, ko vaikui duoti, kad nakty ramiau miegotu, tai mum is pradziu Sedalia skyre, paskui Akosedum po kelis lasiukus. Aisku,as susigundziau, bet kadangi niekada nebuvau vaistu paranojike, tai gal ilgiausiai 3dienas daviau vaikui, maciau, kad nepadeda ir neduodavau. Manau, kad ir nereikejo.
Mano vyras ir dbr liguistai reaguoja, kad musu vaikas labai aktyvus, nepaseda valgydamas, nori siausti namuose, jam vis galvoje-sudirges...zinoma tam priezasciu yra, bet man jis vaikas, kaip vaikas,manau, tai, ka mes patyrem per viena menesi, kitas per gyvenima nepatiria. Bet as laiminga, mano sunus tikrai labai smagus, energingas,protingas berniukas. Zinoma kartais gal jis ir buna neramesnis, piktesnis, bet gal tai pasekme visu bjauriu proceduru, mano isgyvenimu, o gal tiesiog toks charakteris.
Manau, kad visi sunkumai yra iveikiami. Tik aisku visada neramina, jei kas su vaiku ne taip.