Mergaites, nematau prasmes verkti, jei dirbat ir ieskot geresnio darbo. Bent turit uz ka duonos nusipirkti. Man tiesiog keista, kad yra asarojanciu kas antram poste, jei jau viena susirado darba, kita antrina, kad man niekas neskambina, ieskau 2 menesius, bet jei pakviestu dirbti, nezinociau ka daryti. Juokinga, ar ne? As atsiprasau, jei mano nuomone ka izeis, nes gal per daug sutirstinau spalvas, bet juk tokios Jusu snekos optimizmo niekam nesuteiks, ir kalbos neatitinka temos. As pati nuo balandzio bedarbe, buna dienu, kad be maisto sedziu, pati susiduriau, kad nepriima i zemesnes pareigas, kai esi pradirbes n metu vadovo pozicijoj. Man irgi niekas neskambina, per menesi, geriausiu atveju buna vienas skambutis, bet ir tas toks abejotinas. Viska bandau ir laikrascius ir interneta ir pazistamus. Matomai dar nelaikas, dar neatejo ta diena, kai atsilaisvino man tinkanti pozicija. Buna dienu, kai jauti, jog nuvaziavo stogas tiek toli, kad gal neberasi jo, bet kita diena surandi ir stoga, ir jegu toliau ieskoti.
Verciau padekim viena kitai su skelbimais, su cv ar motyvaciniais laiskais, o ne verkim, kad vat Jus jau radot darba, tai sveikinu, o as tikriausiai kazkokia nesveika, nes nerandu. Visos mes sveikos, visos turim tam tikros patirties ir visos mes ismanancios kas mums reikia zinoti. Juk "as galiu" yra daug svarbiau nei musu intelekto koeficientas!
Sekmes visoms!
O ką atsako į tiesioginį klausimą?
Nors iš tikro nėra ką čia palikti 
Žodžiu sentimentai 
Jokių moralinių kančių nejausčiau 
O jei nieks nepakvies 2,5 mėn bėgyje, išeisu pati 
