QUOTE(Deimmi @ 2010 10 21, 11:08)
materialines rusis - tieisogine, netiesiogine, visiskai kompensuojama, is dalies kompensuojama.
Vadovėly kitaip rašoma
Materialinė atsakomybė skirstoma į dvi pagrindines rūšis - ribotąją ir visišką. Ribotoji materialinė atsakomybė taip vadinama todėl, kad norminiai aktai jos maksimalų dydį sieja su tam tikra darbuotojo gaunamo uždarbio riba. Ši materialinės atsakomybės rūšis paprastai taikoma visais atvejais, kai įstatymai nenumato kitokios rūšies atsakomybės. Visiška materialinė atsakomybė taikoma tik įstatymo tiesiogiai numatytais atvejais (DK 255 straipsnis).
Taikant materialinę atsakomybę siekiama suderinti visiško žalos atlyginimo ir teisingo žalos atlyginimo principus. Tuo derinimu grindžiamas darbuotojų atsakomybės ribojimas.
Ribotoji darbuotojų materialinė atsakomybė Lietuvoje suprantama kaip atsakomybė, kurios dydis ribojamas tam tikru darbuotojo darbo užmokesčio dydžiu.
Lietuvos DK numato dviejų rūšių ribotą materialinę atsakomybę:
- materialinę atsakomybę iki 3 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių (DK 254 straipsnis) - bendroji taisyklė;
- materialinę atsakomybę iki 6 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių (DK 85 straipsnio 3 dalis). Tokia atsakomybė gali būti taikoma įmonės, struktūrinio padalinio vadovams ir kitiems pareigūnams, dėl kurių kaltės kilo streikas arba kurie nevykdė ar uždelsė vykdyti taikinimo komisijos (darbo arbitražo, trečiųjų teismo) sprendimą.
Papildyta:
Ribotoji materialinė atsakomybė yra tada, kai įstatymų leidėjas, reglamentuodamas darbuotojų materialinę atsakomybę, saugo juos nuo pernelyg didelės, sunkiai pakeliamos atsakomybės, jeigu sukėlęs žalos teisės pažeidimas nėra labai sunkus.
Pavyzdžiui, jei darbuotojas pagal kompetenciją gali priimti didelės finansinės išraiškos sprendimus, atsakomybės ribojimas atlyginimo dydžiu neužtikrintų tinkamos darbdavio interesų apsaugos žalos atsiradimo atveju; arba darbuotojas, siekdamas pakenkti darbdaviui, galėtų imituoti neatsargų žalos padarymą žinodamas, kad jo atsakomybė ribota, tuo labiau įvertindamas ir tai, kad įstatymai numato išskaitų iš darbo užmokesčio ribojimą.
Visiška darbuotojų materialinė atsakomybė Lietuvoje suprantama kaip žalos atlyginimo forma, neribojama darbuotojo atlyginimo dydžiu. Visiška materialinė atsakomybė gali būti taikoma tik DK nustatytais konkrečiais atvejais, kurių sąrašas yra galutinis. Būtent tokius atvejus pateikia DK 255 straipsnis, kuriame numatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei:
1) žala padaryta tyčia;
2) žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka;
3) žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis;
4) žala padaryta prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos procese;
5) žala padaryta kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose;
6) žala padaryta neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo;
7) tai nustatyta kolektyvinėje sutartyje.