Na, tai papasakosiu ir aš apie tai, kaip tapau vieno žmogaus sužadėtine.
Buvo viena graži rugpjūčio savaitgalio diena. Kadangi dirbu pamaininį darbą, tai nuo pietų buvau laisva. Mano brangiausiasis liepė važiuoti namo ir pasiruošti, nes važiuosime pavakarieniauti į restoraną, o pats pasiėmęs mašinikę išrūko.
Širdelė mano ši tą nujautė, tačiau nebuvo tikra. Abejojau, kad tai gali vat taip imti ir įvykti, beveik ant smūgio. Nuvažiavome mes į Belmontą, kur buvo rezervuotas staliukas. Aš atsisėdau ir man pasidarė vėsoka, tad maniškis nubėgo į mašiną megztuko. Tuo tarpu prie manęs prieina kita padavėja ir sako, atsiprašome, bet ši vieta rezervuota.

A š sakau, kad tikriausiai mums ir rezervuota, o ji purto galvą, kad ne. Aš net nežinau, ką besakyti, bet iš vietos nesitraukiu ir laukiu savojo. Ji man sako, kad čia toks vaikinukas su gėlėmis dar ryte užsirezervavo.
Atėjęs maniškis viską išsisaiškina ir mes vakarieniaujame, tik man jau kirba ta mintis, ar tik nebus čia jis tas vaikinukas su gėlėmis, tačiau jam visgi pavyksta įtikinti, kad ne jis ir, kad padavėja susimaišė.
Po vakarienės, mes pakilome pasivaikščioti ir čia jis gražiai "nusimuilino" ir pasakė, kad tuoj grįš, aš nenorėjau jo paleisti, bet kur tau. Sugrįžo jis su 30 raudonų rožių. Aš netekau žado...

Ir tepasakė, kad norėjo padaryti siurprizą. Jis žino, kad gėles aš dievinu.
Jokio žieduko nebuvo ir aš taip jau nusprendžiau, kad tuo viskas ir baigsis, kad tikrai padovanojo gražią gėlių puokštę. Jam tai būdinga.
Nuvažiavome į Vilniaus širdį - katedros aikštę, kur nuošalioje vietelėje, po svyrančiomis medžių šakomis, jis paprašė būti jo žmona.

Nors mes draugaujame jau arti 6 metų, tačiau jau senai buvau nemačiusi jo tokio susijaudinusio. Mano pačios būsena buvo taip pat ne kitokia, atrodo žodžiai užstrigo gerklėje, noriu pasakyti, bet negaliu. Žinoma, visgi viską vainikavo TAIP ir saldus kaip medus bucinys.
Ach, net dabar šiurpuliukai perbėga per nugarą, prisiminus.....