Vieną dieną, kaip visada jis atėjo tiesiog į svečius, pabuvom, kaip visą laiką,suvirtę ant lovytės ir prie lovytes kalbamės apie viską, kas ant liežuvio, o jis ir sako savo nuostabiu, "myju myju" balseliu: "Mažyli, ar būsi mano žmona?", tada aš juo nepatikėjau, maniau, kad juokauja, nu per daug netikėta buvo, tada jis išsigando, kad blogai viską padarė...pasimetė...man kaip nejauku pasidarė - supratau, kad žmogiukas rimtai... sakau "taip" ir apsižliumbiau, lyg viso to sugadinimo būtų negana, jis turbūt susinervinęs biški, nusprendė, kad netinkamai ką padarė ir pats sau sugalvojo - maždaug, nesvarbu, čia nieko nebuvo, kitą kartą padarysiu kaip priklauso. Taip pamąstęs jis, mane nutildė...lyg nieko nebūtų buvę... nu tada aš jam ilgai bandžiau įrodyt, atsiprašyt, kad viskas yra gerai, kad myliu, kad esu labai laiminga, kad taip būna tik kartą gyvenime ir kito tokio karto nebebus (viduj spardžiau save, kad viską sugadinau)... o jis užsispyrė "ne, kitą kartą", nu įrodinėjom savo tiesas vienas kitam gal kokį pusvalandį (ne veltuj abu aviniukai), tada jis vėl iš niekur nieko sako: "Mažyli... ar būsi mano žmona ir mano vaikiukų mama?" tada aš aišku pasakiau taip ir apsižliumbiau,lyg pirmą kartą...

tada jis stipriai mane apkabino, ir tyliai į ausytę pasakė: "liažuviukas, tas tavo liežuviukas"