Pasipiršimo istorijos

Man pasipiršo tik vakar Tik po 3 metų ir 3 mėnesių draugystės, bet esam gan jauni, tad ir neskubėjom, be to, žinojom, kad ir pinigėliai vestuvėms iš dangaus nenukris, o nesinori laukti 5 metus... Jau ir taip visi pyksta, kad teks vestuvių beveik pusantrų metų laukti O pasipiršo labai paprastai, bet mačiau, kad daug širdies įdėjo, be to, buvo laaabai netikėta, tikrai nelaukiau to anksčiau nei pavasarį.
Grįžtu vakar iš viršvalandžių, namai sutvarkyti, net blizga, žiūriu: pietūs ant stalo, Stingas fone (aš jį dievinu), rožės, saldainiai, ooo galvoju, kaip fainaaa:)) Pavalgėm, pakalbėjom, kaip man sekėsi dirbti, staiga ištraukia Moet šampano, galvoju, eina sau, nerealu, reikės ir kitą savaitę pasiimti viršvalandžius, kad jau taip lepina Iššovė, vos spėjau gurkšnį išgert, žiūriu - grabalioju kažką po stalu. O ten gi žiedo dėžutė su izoliacija priklijuota Ištraukė, aš panikoj, kudakuoju kaip višta su nutraukta galva, sako, nesitikėk daug, čia auskarai, aš, aišku, patikėjau, nes jau kartą yra taip pajuokavęs Bet tai žiūriu klaupiasi ant kelio, pirmas klausimas: ką man daryt dabar??? Nors ir taip aišku, kad taip taip taip!!! Pasakė labai gražius žodžius bei paklausė, ar sutinku būti jo žmona, sakau: a tu rimtai? Jam balsas dreba, sako: taip gi nu Aš: jo jo jo, sutinku Ir tada ašaros ir nežinojimas, kur iš laimės dėtis, pirmąkart susižadėjom, tai nežinom, ką šiaip jau susižadėję žmonės veikia Daug verkiau Labai paprastai viskas įvyko, bet taip aš ir norėjau, man nereikia išpūstos romantikos: lėktuvų, oro balionų ir, be to, svetimų akių tokią jautrią akimirką. Nieko prieš dėl super romantiškų pasipiršimų, tik kiekvienam savo!

Kašmyras, kaip graziai papasakojai Sveikinimai didziausi

Taip pat keliu temą į viršų
Man pasipiršo mano gimtadienio išvakarėse. Ta diena išvis tragiška buvo. Labai prastai parašiau koliokviumą, apsipykau su sese, direktorė su klientu ant manęs rėkė kone visos parduotuvės akivaizdoj, maniškis pasakė, kad ryt t.y per mano gimtadienį važiuoja darbo reikalais į Klaipėdą(tai jam įprasta, bet vis tiek, mano gimtadienis... ), o kai Žalgiris pralošė nežmoniškai svarbias rungtynes, tai išvis galvojau išdaužysiu visus
Aš pykstu, siuntu ant viso pasaulio, o maniškis taip ramiai "važiuojam pasivaikščiot", aš dar bandau spyriotis, tipo koks vaikščiot, jau beveik vidurnaktis ir pan, bet jis mane ištempia nuvažiuojam į Panemunės parką, vaikštom, žmonių nulis, nejauku daros, sakau "gal jau varom namo", o jis taip eilinį kartą ramiai "tuoj ateisim". Ir ką, atėjom iki tos vietos, kur buvo mūsų pirmasis bučinys dar spėjau pagalvot, kodėl čia sustojom, o jis priklaupė ir paklausė, ar būsiu jo žmona aš vos ne į ašaras ir jam ant kaklo, tooooookia laiminga buvau, visi blogumai stebuklingai dingo
P.S kitą dieną ir aš važiavau į Klaipėda, pasirodo jokie ten darbo reikalai, o dar vienas siurprizas su viešbučiu, restoranu ir visa kita...

Ar tik ne Šiauliuose dalyvavote? Maniškis dviratininkas, ir po varžybų grįžęs pasakojo, kad va per apdovanojimus piršlybos buvo

Sveikos
O kaip jusu manymu geriau, kai pirslybos ivyksta viesumoje pompastiskai ar geriau, kai liekate dviese ir romantiskai?

Ir taip ir taip gerai.
Maniškis viešai ko gero pasipiršo dėl to, kad mąstė jog man taip labiau patiks, jis kartais pajuokauja jog mėgstu pasirodyti.
Bet jis pats nemėgstantis afišuotis ir yra drovesnis už mane žmogus, tad mačiau kaip jam sunku ir man truputį dėl to buvo nesmagu. Tikrai nemanau, kad piršlybos būtų buvusios blogesnės, jei tai būtų įvykę intymesnėje aplinkoje.
Dabar esu linkusi manyti, kad pasipiršti vyras turėtų jam labiausiai prie širdies limpančiu būdu - kad pats jaustųsi smagiai ir jaukiai.
Ai, ir dar esminis dalykas - piršlybos bus efektingesnės, jei širdies dama prieš tai metų metus nebus pralaukusi to žingsnio ir davusi daugybės kartais net labai tiesioginių užuominų. Tad jei galvojat pirštis, tai ir pirškitės.
Maniškis mat du metus iki piršlybų sugalvojo kaip pasipirš. Turiu pasakyt, kad du metai laukimo - per daug.

Aš už sužadėtuves dviese. Man tai toks intymus momentas. Man Mb besipiršdamas atvėrė visą savo širdį. Nemanau, kad tai reikėtų girdėti ir matyti visiems aplinkiniams. Kam norėjom papasakojom, bet pačios smulkiausios detalės liko mūsų atmintyje.
Štai vienai draugei pasipiršo prie Eifelio bokšto. Nematau jokios romantikos, kai visi tave fotografuoja ir žiūri akis įsmeigę. Tuomet sužadėtuves virsta cirku aplinkiniams.

Kam tas kategoriškumas? Gali ir kieno nors jausmus įžeisti.
Mes vienas kitam širdis atveriame dažnai ir intymių momentų turime daug.
Ir nors pripažįstu, kad Jūsų požiūris yra vienas iš galimų variantų, bet yra dar ir kitas.
Jūs pateikiate požiūrį į piršlybas kaip tik dviejų žmonių asmeninį reikalą.
Bet kažkuria prasme tai yra ir pareiškimas visuomenei - nuo šiol mes esame daugiau nei meilužiai, esame oficialiai pasiryžę susieti savo gyvenimus. Istoriškai moteris dažnai net nedalyvaudavo piršlybų procese arba jos vaidmuo buvo mažas. Dažnai tai būdavo tiesiog viešas vyro/jo šeimos susitarimas su moters šeima/gimine. Tas istoriškai piršlybos nebuvo tik dviejų žmonių reikalas. Apskritai viskas, kas susiję su santuoka yra socialinis/kultūrinis reiškinys. Kad ir kokie būtume individualistai, bet socialinės aplinkos palaikymas yra vis dar svarbus žmonių santykiuose. Tad aš nematau nieko blogo, jei teigiamomis emocijomis ir meilės jausmais pasidalinama su aplinkiniais.
Be to visai smagu sulaukti aplinkinių žmonių sveikinimų ir jausti palaikymą.
Tiesą pasakius, šiuo metu nesugalvoju, kokių paslapčių mb būtų galėjęs pasakyti piršdamasis, ko aš dar negidėjau prieš tai. Na, bet galbūt būna žmonių, kurie meilę/draugystę/aistrą ir kitus šiltus jausmus išpažįsta tik vieną kartą gyvenime.

Arvne, pilnai suprantama jūsų nuomonė, tačiau aš visgi pati linkčiau prie to, jog sužadėtuvės yra dviejų žmonių reikalas. Istoriškai gal ne, bet istorijoje retai iš meilės išvis tuokiamasi buvo, na o dabar žmonės vienas kitą renkasi patys, tad realiai aš nenorėčiau, kad ta ypatinga akimirka būtų kitų žmonių stebima, nes man viešas pasipiršimas atrodo šiek tiek tuštokas pasirodymas.

O man pasipiršo visai neseniai, vidurnaktį nuvažiavome prie jūros, labai keista, nes buvo dar šviesu, kaip tik saulė jau slėpėsi už jūros. Nusivedė pasivaikščioti, buvom tik dviese visam pajūryje kiek akys matė, pūtė stiprus vėjas, jūra bangavo, atsistojom ant aukštesnės kopos, nuo kurios matėsi visa panorama, priklaupė ant kelių ir viskas įvyko. {: Po to kaip tik turėjome susitikti su sužadėtinio broliu ir draugais, tai galėjome pranešti naujieną ir tuo pačiu atšvęsti kompanijoje <:

Sveikos forumietės atėjau su tokia bėdele. labai reikia nepažystamų žmonių patarimo. Prieš porą dienų man pasipiršo su draugu apie vestuves jau pakalbėdavome apie metus laiko. Esmė tame, kad kai pasipiršo, nejaučiu jokio džiaugsmo. Puse metų vis jam užsimindavau (pakankamai dažnai), jog noriu sukurti šeimą, t.y. susižadėti,po metų susituokti, po dar metų - supuoti lelių ant rankų kadangi iki 30 m. norisi jau visą tai turėti. Tai vat, pasipiršo gamtoje, pakankamai gražioje vietoje. Jis labai norėjo nustebinti mane, tas jam pavyko, nes tądien tikrai nesitikėjau. Po pasivaikšiojimo, priklaupė ant kelio ir paklausė ar noriu būti jo žmona. Vėliau grįžus namie radau papuoštą kambarį su šampanu. Atrodo nėra pats beviltiškiausias pasipiršimas, bet aš nepajutau tos laimės ar džiaugsmo. Sutikau tuoktis. Žiedelis labai gražus, bet va pats pasipiršimas ne tas, kadangi panašių staigmenų gavau iš jo ir per kitas progas. Todėl įsivaizduodavau kažką, tokio vau, kad čia tai romantiška. Norėjosi kažkokios nuoširdžios, jautrios kalbos priklaupus, buvo taip tamsu jau, kad net neprisiminsiu jo veido išraiškos, kai jis klausė to klausimo, o namie, tame papuoštame kambaryje prisimnsiu nesudėtų į spintą rūbų krūvelės. Esu idealistė, labai kreipiu dėmesį į smulkmenas, todėl dabar man tai kiša koją. Sekančią dieną po pasipiršimo, draugas matė, kad neesu aš tokia laiminga, kokia turėčiau būti. Atspėjo, jog dėl to pasipiršimo, jog viskas ne taip. Nenorėjau, jam to patvirtinti, kadangi žinau, kad jam bus skaudu, man skaudu. Nenoriu prisiminti, kad kai pirmą kartą gyvenime pasipiršo liūdėjau porą dienų, bet...Gaunasi, kad tai ir prisiminsiu. Tai vat, kadangi su draugu, oi reikėtų sakyti jau su sužadėtiniu, esame atviri labai vienas kitam, tai aš jam tai patvirtinau. Šiai akimirkai, nežinau kaip kovoti su tuo nedžiaugsmu, nes noriu tekėt už to žmogaus, nenoriu prisiminti liūdesio tokia proga, bet...visiškai neišeina, nesusitvarkau. Gal galite, kas nuraminti, patarti ar dar kažką, jog pakeisčiau situaciją. Būčiau labai dėkinga, kadangi su artimaisiais negaliu pakalbėti ta tema, nenoriu, kad žinotų kaip jaučiuosi, noriu kad matytų visi, jog laiminga šia proga, o ne tokia, kokia esu dabar...
Papildyta:


Iš esmės, tai Jumslabai pritariu.Labiausiai pritariu dėl, pavadinsiu tai zyzimu, apie sužadėtuves. Nedarykita klaidos, mielos panelės ir moterys, nezyskite savo vyrams... leidote suprasti kartą, na du, jog Jūs pasiruošusios šiam žingsniui, ir užteks.. Aš sužadėtuvių laukiau beveikmetus laiko. Jau ir tai, mano nuomone, per daug ištemptas laikas, kadangi jei žmogus su lyg proga tikisi, jog gal dabar tai įvyks, bet tam neįvykus tikėjimą pakeičia nusivylimas.

Maniškis tiesiog pasakė "gruodį ženijames" Tas ir patiko, tiesiai šviesiai, be jokių užuolankų

Sveikos merginos priskaiciau jusu istoriju ir nzn skaitosi ar mano pirslybu istorija.O buvo taip vaziavom masinioi as vis erzindavau ji apie pirslyba o jis man sako prisisnekejai istraukia zieda ir paklausia ar sutinku buti jo zmona.Tai va mama mano sako idomiai cia kaip pirstusi is pykcio.O as tokia jauciuosi kalta,kad liezuvio uzdantu negalejau sulaikyti.