Paskutinė mano kelionė į Turkiją

Tai ką... Buvau Kemere, siaubiau Marmarį, dar ketinau link Alanijos pavažiuot. Bet.. atsitiko jau taip, kad gavau galimybę aplankyti tas Turkijos vietoves, kur agentūros neveža turistų nei poilsinės, nei pažintinės kelionės metu.
Pagrindinis kelionės tikslas buvo Mersinas, kurį savarankiškai pasiekti ne taip jau ir paprasta. Turi skristi į Stambulą, o paskui pro 15 valandų kratytis per visą Turkiją


Stambulą pasiekti irgi nėra taip jau paprasta, nes iš Vilniaus nėra tiesioginių skrydžių, tenka skrist su persėdimu.
Aš skridau per lenkų avialinijas LOT. Tokiam neįspūdingam oro uostui, kuriame pažeidžiamos rūkančiųjų teisės, tačiau toleruojami pijokai, net pagailėjau kadrų savo fotike. Esmė ta, kad penkias valandas teko praleisti tranzitinėje salėje be teisės išeiti net į lauką nors gryno oro kvėptelėti. Bet aš tvarką vis tiek pažeidžiau, kai labai noras rūkyt prispaudė - dariau tai tulike, nes užuodžiau, kad tokių pažeidėjų esama ir daugiau
Tai taip ir prasitryniau tenai tas penkias valandas, alaus už kosminę kainą pagerdama, tulike parūkydama, nes veikt daugiau nebuvo ką.
Išskridusi iš Vilniaus 8 ryte, Stambulą pasiekiau 16.30 vakaro. Kadangi kaip tik tokiu metu išvažiuoja autobusas iš Stambulo į Mersiną man teko vieną naktį praleisti viešbutyje. Jis buvo visai netoli visų senovinių įžymybių, bet gerokai toli nuo oro uosto. Todėl, kad nereiktų man blūdyti po 15 milijonų gyventojų talpinantį didmiestį aš iš anksto buvau paprašiusi mane pasitikti vieno internetinio pažįstamo. Jis mane pasitiko ir ... įsimylėjo, nors teigė meilės kupinas buvo jau net vien nuo virtualios pažinties Jis gyvena Denizli mieste (pažiūrėkit į žemėlapį) ir net buvo man nupirkęs bilietus, kad važiuočiau kartu. Tačiau aš atsisakiau. Laiko jam iki autobuso buvo likę nedau, tad jis dalį kelio mane palydėjo metro, o už likusį atstumą iki viešbučio sumokėjo taksistui, o tas mane ir nuvežė.
Tas jaunuolis dirba vaikučių plaukimo treneriu. Praminiau jį Svyming Tyčeriu. Jis man nedavė ramybės visos viešnagės Turkijoje metu, rašinėjo žinutes apie meilę ir vedybas, kvietė atvykti, nes esą jo tėvai manęs žiauriai laukia ir nori susipažinti

Atvykau į viešbutį ILKAY 3*. Jį buvau rezervavusi dar Lietuvoje. Kol atvykau, jau buvo gerokai vakaras, tad kadangi buvau viena, nedrįsau kažkur eiti pasivaikščioti. Nuėjau tik į vieną knaiputę kebabų pavalgyti.
Tik iš jos išėjus mane kitoje gatvės pusėje pradėjo rusiškai kviesti vienas turkas. honkute buvo įspėjusi į "rusiškas" pažintis nesivelti, bet aš neturėjau kitos išeities, nes ieškojau prekybos centro ar kokios parduotuvėlės, kur galėčiau dantų šepetuką ir pastos nusipirkti. Tas vaikinas, pasirodo, buvo vienos kavinukės darbuotojas. Jo pareigos - "priekabiautojas". Na, jis neleidžia ramiai pro šalį praeiti nei vienam turistui, nepakvietęs jų užsukti į jų kavinaitę.
Bet man, kad nepaklysčiau prekybos centro paieškose buvo "išnuomotas" barmenas. O vėliau už sėkmingus pirkinius buvo pasiūlyta išgerti arbatos. Visą laiką ten gėriau arbatą nemokamai, o ir elgėsi tie turkai su manimi ten padoriai.

Na, o kitą rytą iškeliavau ieškoti Stambulo žemėlapio, nes reikėjo trenktis į visai kitą rajoną, kuriame įsikūrusi autobusų stotis.
Nusipirkau, užėjau vėl arbatos išgerti į tą patį kabaką. Ir vėl nachalia, ir dar su visu "servisu" - man smulkiai buvo išaiškinta, kaip galiu pasiekti Esenler rajoną (ten, kur stotis), nes to rajono Stambulo žemėlapyje nebuvo (jis neturistinis)

Dar turėjau porą valandų laiko, tad nusprendžiau aplankyti istorinius objektus Konstantinopolyje, apie kuriuos buvau pasiskaičiusi dar Lietuvoje. Iš savo rajono, kuriame buvau apsistojusi, Sultanachmetą, kur yra garsusis Sofijos Soboras, Mėlynoji mečetė ir Topkapių rūmai, kildama palei tramvajaus liniją, pėsčiomis pasiekiau per penkias minutes.
Tramvajui skirta visa gatvė, šaligatviai siaurutėliai

[attachmentid=70046]

Pirmasis "sutiktas" objektas - Sofijos soboras

[attachmentid=70047]

Pasakojimų užteks ilgam, nesijaudinkit Nuotraukų turiu virš 100. Visų čia nesudėsiu, bet kokį 50 proc. nuotraukikių iš mano kelionės tai tikrai pamatysit. Ir dar su išsamiu pasakojimu. Gaila tik, kad buvau visose tode gražiose vietose be gido, tai kai kurių istorinį paveldą turinčių objektų reikšmingumo nė nesupratau, vien tik dūsavau iš susižavėjimo ir viskas, nes vaizdeliai tai tikrai labai gražūs.

Tai ką, keliaujame toliau. Dabar gailiuosi, kad nefiksavau tų žmonių, su kuriais patyriau ir nuotykių tam tikrų, todėl teks apsiriboti tik pasakojimu.

Tai va, pakilau prie to Sofijos soboro. Nespėjau prieiti prie įėjimo, kai mane susistabdė kažkoks diedas, iš pažiūros apie 55 metelių suvirš, bet atrodantis gana padoriai. Laiko, kaip minėjau, turėjau nedaug, tad jis buvo tikrasis mano laiko vagis. Užkalbino, pasiklausė iš kur ir pradėjo kviestis į savo odos dirbinių parduotuvę, kur aš esą galėsiu įsigyti pačių puikiausių švarkų, paltų, striukių, kelnių ir panašiai, o jei nerasiu sau tinkamo gatavo drabužio, galėsiu užsisakyti iš katalogo ir pagal mano išmatavimus jis bus pasiūtas tą pačią dieną, Aš jam puolu aiškinti, kad šopinimasis nėra mano viešnagės tikslas. Bet tas senis buvo gerai įvaldęs įtikinėjimo meną ir aš po kelių minučių jau sėdžiu jo parduotuvėje, geriu arbatą ir žvalgausi. Jei jis būtų žinojęs, kokios sumos sklaidosi mano piniginėje, įtariu, nė už ką nebūtų gaišęs laiko

Na, bet aš išnaudojau progą ir pabuvau modeliu. Prisimatavau visokiausių drabužių ir pasakiau, kad ateisiu jų pirkti tada, kai po savaitės grįšiu nuo Viduržemio jūros krantų atgal į Stambulą.

Senis sumanė su manimi ta proga tokią, na, tvirtesnę pažintį užmegzti. Pasiėmė savo mobilųjį telefoną su filmavimo funkcija ir pradėjo mane filmuoti. KAi jau pafilmavo, pasiūlė man jo nuotrauką pažiūrėti. Nagi nagi, išplečiu akis ir pažiūriu į telefono monitorių. O ten.... jo neminėtinas visame baisume stambiu planu nufotkintas. Iš pradžių dar iš to šoko nelabai susigaudžiau, kaip čia man reaguoti. O kai jis seiliodamasis ir gašliai kikendamas drebančiom rankom man daugiau savo uodegos eksponatų pademonstravo (čia tipo "rašn giol" fotkino), aš nutęsiau ilgą fuuuuuuu ir kaip puškos sviedinys nėriau lauk iš tos parduotuvės.

Laiko buvo likę dar mažiau. Prie Sofijos soboro net nebegrįžau, o iš karto pasukau link nuostabiųjų fontanų, kurie stovi tarp soboro ir Mėlynosios mečetės. Buvo puikus oras, tikrai apie 15 laipsnių pavėsyje, žmonės vaikščiojo atsilapoję paltus. O prie manęs prieina kitas inteligentiškos išvaizdos kuilys ir vėl kviečia į kažkokią ten parduotuvę. Net pasipurčiau, pasakiau, kad tokių "eksponatų" apžiūrai neturiu nei laiko, nei noro. Tai jis man pasitarnavo bent tuo, kad nufotkino mane prie tų gražiųjų fontanų.

Visa susigūžusi pasuku link Mėlynosios mečetės. Draugė mane jau buvo įspėjusi, kad nesivelčiau į jokias pažintis "for free". Na, tipo ten prisistato koks jaunuolis ir nemokamai pasisiūlo pagidauti. O po to vis tiek babkių pareikalauja. Tai aš jau iš anksto surepetavusi atfutbolinimo tekstą einu istorinio objekto pažiūrėti.

Ir ką jūs sau galvojat Jau prie pat įėjimo mane ir gaudo. Aš jam rėžiu, kad angliškai nemoku, nemoku ir vokiškai, ir prancūziškai nekalbu. Tada jis paklausia, ar aš rusė. Kaip aš galiu būti rusė, jei ir rusiškai nemoku??? Bet jis vis tiek pasiūlo man gidą po tą Mėlynąją mečetę. Pasakau, kad man nereikia, nes aš vis tiek nesuprasiu, ką jis kalbės. Tada jis mane palieka prie įėjimo. Bet vis tiek įspėja, kad lauks manęs prie išėjimo

Į mečetę leidžiama įeiti tik nusiavus batus. Tai ir vaikščiojo visi basomis, rankose tąsydami baltus maišelius su batais.

Graži ta Mėlynoji mečetė, su visais savo vitražais, didingais šviestuvais

Pavyko :

Taigi, ilgai neužsibuvau aš toj mečetėj, pasižvalgiau aplinkui, pasižvalgiau galvą užvertus ir išėjau lauk. Aišku, gidas būtų labai pravertęs, bet ką jau padarysi.

Prie išėjimo, kaip ir žadėjo, manęs jau laukė tas jaunuolis. Ir tradiciškai pradėjo kvieti į savo parduotuvę. Pakeliui dar pasifotografavau prie osmanų imperijos likų obelisko ir nuėjau į ta jo parduotuvę, netoliese buvo. Aišku, pirkt nieko nesiruošiau, juolab suvenyrų. Nelabai mėgstu aš juos, paskui jie tik dulkes namie renka ir viskas.

Pratęsiu vėliau, diedas scenas jau kelia, dar kompą sudaužys

Tai ką, tęsiu toliau.
Pasėdėjom, paplepėjom mes su tuo suvenyrščiku, nieko aš iš jo nepirkau, o jis per daug įkyriai ir nekišo, tik karts nuo karto užsimindavo, kad tie suvenyrai visi tik rankų darbo.
Po to palydėjo iki viešbučio pasiimti daiktų ir įsodino mane į taksi, kuris vežė iki Aksarajaus. Po to sėdau į metro ir pajudėjau link autobusų stoties.
Gaila, kad aš jos nenufotografavau. Tokio giganto dar nebuvau mačiusi. Kokią terotoriją ta stotis užima, net neįsivaizduoju, tik žinau, kad joje įsikūrusios virš 300firmų, teikiančių pervežimo paslaugas. Ta stotis panaši į turgų. Kadangi aš žinojau, kurioje firmoje man rezervuoti bilietai, tai tos firmos ir ieškojau. Tačiau pakeliui, kaip kokiame turguje mane gaudė berniukai, teiraudamiesi, kur aš važiuoju ir bandydami mane vestis į savo atstovaujamas firmas, kad aš būtent pas juos tą bilietą ir pirkčiau.

Bet aš bilietą pasiėmiau ten kur reikia. Buvo likusi valanda iki išvykimo, o aš buvau labai alkana, tad patraukiau kokios nors užeigėlės paieškoti. Ten mane pasigauna kažkoks piemengalys dar snargliu nenudžiūvusiu, kažko turkiškai paklausia, o aš jam pasakau, kad man nieko nereikia, aš tik kebabų ieškau. Jis mane teikėsi palydėti iki kažkokios kebabinės, įsikūrusios prie metro. Ir sėdėjo parazitas tol, kol aš valgiau, bandė šnekinti, bet tik turkiškai. Išsitraukė savo asmens dokumetą, parodė savo gimimo datą (gimęs 1985 metais) ir rodo į mane, tipo, pasakyk, kiek tau. Aš vos kebabo neišspjoviau, sakau, eik tu piemengaly ir parodžiau jam, kaip supu kūdikį - tipo jis toks ir yra.

Bet naglas tas kūdikėlis. Už kebabą iš manęs paprašė 6 lirų, o aš turėjau tik keturias. Tada tam snargliui parodau 10 dolerių ir paklausiu, ar galima jais atsiskaityti. Jis sumoka 6 liras iš savo kišenės ir nusiveda mane tų 10 dolerių išmainyti į nedidelę maisto prekių parduotuvę. Ten tuos dolerius išmaino, jis atsiima savo 6 liras, kurias buvo už mane kebabinėj sumokėjęs, dar už tokią pat sumą pasiima "Parliament" cigarečių ir į mano rankas iš 10 baksų sugrįžta nei daug nei mažai, o cielos pusantros liros. Aš rūsčiu veidu pažvelgiu į pardavėją ir paklausiu, ar tiek verti mano 10 baksų. Tas galva mosteli į snarglių, tipo, cigaretes jis ėmė. Tada jau aš kai užriaumojau, niekaip kitaip kaip tik lietuviškai, karts nuo karto rusišką keksmažodį įterpdama. Sakau, padedi cyzus į vietą ir grąžini man babkes. Tas jau ima mane už rankos, tipo, einem einam, o aš ir vėl užriaumoju, kad cigaretes padėtų, bo alfonsiukai man dar nereikalingi. Na, dėmesį į save atkreipėm smarkiai, tad tam vargšui nieko kito nebeliko, kaip tik įvykdyti mano reikalavimą.

Savo pinigų aš išleidau apie 1200. bet šita suma išėjo tik ekskursijoms Stambule, tiksliau bilietams į kai kuriuos objektus. Nemažai prapyliau ir interneto kabakuose, nes buvo problemų, dar, tiesa, trys naktys Stambulo viešbutyje kainavo apie 300 litų. O visa kita - visokioms smulkioms išlaidoms, lauktuvėms ir panašiai.
Aš vykau į svečius, man buvo beveik visa kelionė apmokėta, įskaitant bilietus, pragyvenimą Mersine su vis maitinimu, ekskursijos ir pan. Jei viską būtų tekę klot iš savo kišenės, abejoju, ar 3000 litų būtų pakakę

Kai jau išėjome iš to pastato, tas piemengalys dar kažkur bandė mane nusivesti. Bet aš dar turėjau apie gerą pusvalandį laisvo laiko, tad nusprendžiau grįžti, nes tame pastate buvo įsikūrusi ne tik kebabinė ir parduotuvė, bet ir daugybė „lavočkų“ su Gariūnų turinio prekėmis.

Bet, o vargeli... Pasirodo mane dar kebabinėje buvo nužiūrėjęs kažkoks diedas, kuris visa savo esybe buvo įsitikinęs, kad aš esu iš plačiosios tėvynės. Tad ilgai nelaukęs puolė mane kabinti savo vištgaidišku balseliu čiulbėdamas visokias nesąmones, kaip „labas, Julia, gal gali palikti savo telefono numerį“. Aš jam pasakiau, kad telefonų kiekvienam nedalinu ir mano vardas visai ne Julia ir aš ne rusė dar be to. O jis neatsoja, susipažinti, sako, noriu, O aš sakau, kad nenoriu. Visaip kvietė ir kvietė kavos. Aš paklausiau, o kas mokės už kavą (nu man susidarė įspūdis, kad ten tik visi ir laukia, kaip mane apdumti). Jis pažadėjo sumokėti, tad aš ir nuėjau. Kol gėrėme tą kavą, pasižiūrėjau, kad iki autiko beliko tik penkios minutės. Išbėgusi iš tos kavinukės, supratau, kad nelabai orientuojuosi ir neberandu tos firmos, iš kurios aikštelės turiu išvažiuoti. Bet konkurentai pasakė tos firmos aikštelės numerį ir aš kaip akis išdegusi išlėkiau į tą pusę. Vištgaidis mane vijosi pridususiu balseliu pavymui vis kartodamas, kad neskubėčiau, nes vis tiek spėsiu.

Spėjau. Iki išvykimo liko dvi minutės. Iki Mersino važiavau 15 valandų. Kartu su manimi sėdėjo jauna moteris, 26 metų medicinos sesuo, dirbanti kažkokioje karinėje struktūroje (nenuostabu, kad ištekėjusi už nuostabaus grožio ir stoto karininko), važiavo pas vyro tėvus į tą patį miestą. Persimetėme keliais sakiniais. Jinai labai stebėjosi mano drąsa, kad viena nebijau po Stambulą vaikščioti ir dar stebėjosi tuo, kad būdama užsienietė Turkijos būsiu pamačiusi daugiau, nei ji pati.

Atsibudau likus 20 minučių iki Mersino. Iš karto pasijutau tarsi kitame pasaulyje – jau septintą ryto lauke buvo 15 laipsnių šilumos, per autobuso langą stebėjau palmes. O kai įvažiavau į Merginą iš viso pamačiau stulbinantį dalyką. Gatvės žaliojoje zonoje mandarinmedžiai stovi su visais mandarinais. Tuo metu labai nusistebėjau, kaip tų vaisių niekas nenuknisa. Tik vėliau paaiškėjo, kad čia ne mandarinas, o kažkoks kitoks medis (pavadinimo nebepamenu) ir jo vaisiai kartūs

Mersinas Turkijos masteliais nėra labai didelis miestas, nors jame gyvena tiek pat gyventojų, kiek ir Vilniuje – apie pusė milijono. Savo paskirtimi jis kaip ir Klaipėda – uostamiestis. Apsigyvenau daugiabučio namo viršutiniame aukšte. Prieš mano akis iš balkono atsiverdavo miesto panorama su vaizdu į jūrą trečiame plane

Priešais mūsų namą buvo keletas penkiaaukščių daugiabučių, ant kurių stogų buvo sudėtos kažkokios bačkutės. Pasirodo, kad šitaip Turkijoje taupoma energija. Vasarą, kai labai karšta, tose bačkutėse nuo saulės energijos sušyla vanduo ir gyventojams jo nereikia tiekti centralizuotai. Žiemą tos šilumos nepakanka, tad vanduo šildomas individualiai elektra. Tokio dalyko kaip šildymo sezonas šiame regione nėra.

Mersinas, kaip ir Klaipėda, išsidėstęs labiau į ilgį, nei į plotį - palei jūrą. Todėl ten galima valandų valandas vaikštinėti pėsčiųjų alėja pajūryje. Jachtų prieplauka kažkiek primena Kemerą, tik žmonių žymiai mažiau. Tomis mažomis valtelėmis turkai plaukia tolėliau į jūrą žvejoti, o paskui savo jachtose kepa žuvį ir siūlo jos paragauti miestiečiams. Tos jachto ten - kaip mažos kavinukės. Atsisėdi, supiesi nuo bangų ir valgai

Vietinių gyvenimo nepamatysi nei viename kurorte. Jie visi ištirpsta turistų masėje. Net ir Marmaryje organizuojamas turas į turkišką kaimą yra grynų gryniausia "paakazucha".

"Nekurortiniai" žmonės žymiai santūresni, nesikabinėja, gal tik retkarčiai palydi žvilgsniu, nes sutikti mėlynakę ten - retas įvykis.

O svečiavausi aš pas draugą. mes gyvenome dviese, be jo tėvų. Tačiau apie moters padėtį šeimoje išsiaiškinau ir jau parašiau straipsnį, bet kol kas negaliu jo čia permesti, kol neišspausdins. Galiu pasakyti tik tiek, kad moters padėtis ten labai kontarstinga.
Sek mano pasakojimus, nes viską dėstysiu nuosekliai. Apie moteris irgi parašysiu ir nuotraukyčių įmesiu

Ech Smurka, kaip tu cia graziai pasakoji ypac idomu man del to kad visos vietos is stambulo iki kraujo pazistamos ir kaip as tos turkijos, o ypac stambulo pasiilgau po velniu, turbut kraunuos smutkeles, vaika susipakuoju ir maunu as atgal

As tai i Stambula nuvykau praita ziema, bet kadangi pries tai nebuvau saviskio maciusi gal keturis men (nes plusejau Egipte), tai nelabai man rupejo tos istorines izimybes , nors aisku, kas "privaloma" - Zydraja mecete, Dolmabahce rumus ir tt tai aplankiau. Siaip tai nesu didele muzieju myletoja (ot gera as gide ), labiau man patinka stebeti "siuolaikine kultura", pvz sedet ant suolelio pesciuju gatvej ir stebet praeivius - kaip elgiasi, kaip apsirenge ir pan arba apziurineti lankytojus kokioj lokantoj... Bet Stambulas ir man labai patiko

O man Stambule viena is megstamiausiu vietu buvo Taksimas, ir ta Istiklal Cadesi nu liuks vietele, kaip noreciau sugrist ten kada

Tai tęsiam vaizdelių serijas.
Čia vis dar toje pačioje jachtų prieplaukoje. Žvejai grįžo su laimikiu, tuoj jį apdoros, keps ir kvies žmones šviežios žuvytės pavalgyti

Papildyta:
Žinoma, vaikštinėjant po musulmonišką kraštą, labai norisi pamatyti jų mečetes. Bet Mersine radau ir ortodoksų bažnytėlę. Šventikas mielai įsileido ir neprieštaravo, kad nufotogafuočiau altorių


Papildyta:
Na, o kitą dieną laukė pati įdomiausia dalis. Draugas ketino mane nusivežti į žuvies restoraną ant jūros kranto. O visai netyčia pakliuvom į Antikos istorija alsuojančią vietelę.
Labai įdomiai viskas išėjo. Važiavom su dolmušu ir kai pasiekėm galutinę stotelę, pats vairuotojas, užuodęs, kad čia smalsi užsienietė sukiojasi, pasiūlė pavežioti po tas istorines vieteles. Taip atsidūriau kalnuose ir mojavau kupranugariui.