Paskutinė mano kelionė į Turkiją

Na, o dabar apie apsirengimo stilių.

Pats įdomiausias dalykas, kurį man teko pamatyti Mersine buvo tas, kad vyresnio amžiaus žmonės ten rengiasi pagal senovines tradicijas. Na, įsisvaizduokite, jei pas mus žmonės vaikščiotų su kokiais tautiniais kostiumais gatvėmis O ten, tiek vyrai, tiek moterys rengiasi įdomaus stiliaus kelnėmis - su žemiau kelių nukarusiu klynu. Tokio stiliaus gerbėjoms turistėms taip pat siūloma įsigyti prašmatniųjų kelnių



O štai kairiajame kampe matote tokiomis kelnėmis pasidabinusią bobulytę Į šią nuotrauką norėjau patalpinti ir "stilių", ir žydinčius augalus sausį



Na, o čia pagavau vyrukus, einančius kaimo keliuku. Vieno iš jų kelnių klynas pakibęs stebėtinai žemai

Na, moterys su skarelėmis sutinkamos dar gana dažnai. Religija taip liepia ir nieko čia nepadarysi. Tačiau pastebėjau, jog kai kurios jaunos turkės, nors ir vaikšto apsigobusios skarelėmis, tačiau visi kiti drabužiai labai pabrėžia kūno linijas - krūtinę, taliją (nors religija to neleidžia).
Tačiau dėvinčioms skareles moterims užsidaro daugelis svarbių durų - universitetuose ir valstybinėse įstaigose darbuotojams draudžiama ryšėti skareles. Todėl tokios moterys dažniausiai yra be aukštojo išsilavinimo (nebent spėjo pabaigti prieš vestuves) ir niekur nedirba. O jei dirba, tai kokioje daržovių, trikotažo parduotuvėje, gal indu kur paplauna, ofisus pavalo... Žodžiu, galimybės darbo rinkoje ribotos. Tiesa, jos dar gali padirbėti auklėmis, nes vaikų darželių Turkijoje (bent jau tame regione, kur aš lankausi) tiesiog nėra. Iki penkerių metų vaikai auginami namuose, o po to leidžiami į parengiamąją mokyklėlę. Tad jei mama turi rimtą darbą, jai tenka samdytis auklę.

Va, vieną skaruotą radau Stambule kilimų parduotuvėje. Jinai yra kaip įrodymas, kad kilimai ne fabrikiniai, o rankų darbo



O šiaip gatvėse tai grynų gryniausias miksas


Papildyta:

Pamačiau tikrai nemažai tos Turkijos. Visos vis tiek neišmaišysiu, o pasaulis didelis, norisi kažko kito pamatyt

Na, o pačios keisčiausios "mados" tai šios





Sunku patikėti, kad tokių moterų dar yra vakarėjančioje Turkijoje. Be jokios abejonės, jos yra tik namų šemininkės, namų židinio ir vaikų sergėtojos. GAtvėse pasirodo arba bandomis, arba su savo sutuoktiniais. Jei yra išsilavinusios, tai tik namų sąlygomis, apie kažkokią tarnybą joms negali būti net kalbos. Juodai nuo galvos iki kojų apsitaisiusių moterų galima pamatyti kur tik nori - tiek didžiajame Stambule, tiek kaimo gatvelėje. Tačiau jų nėra tiek daug, todėl vos tik pamatydavau, jos iš karto atkeipdavo mano dėmesį kaip kokios ateivės

Na, o jaunimui skarelių neužrišit ir juo labiau į parandžą neįsuksit. Jaunos panelės niekuo nesiskiria nuo europiečių. Šias fotografavau pro autobuso langą, nors fotografavimo tikslas buvo kitas, tiesiog po dviejų savaičių į tą patį miestą besiruošiančiai draugei norėjau parodyti, kaip apsirengusios sausio mėnesį gatvėmis vaikšto merginos.



Na, o šią merginą nufotkinau Stambulo metro. Iš viso nepanaši į religijos priespaudoje gyvenančią moteriškaitę

Na, o kitą dieną mes išvažiavome į Adaną - didmiestį, įsikūrusį už 60 km nuo Mersino. Siaubas kažkoks Kaip Mersiną galima laikyti rojumi, taip Adaną tikrų tikriausiu pragaru. Žmonių kaip kokiam jarmarke, prasilenkt neįmanoma, Baisiausia, jog dominuojanti jų drabužių spalva - juoda.
Gatvėse klesti nelegali prekyba. Pasitiesia kokį kilimuką, pasistato staliuką ir prekiauja kas kuo išmano - nuo drabužių iki buities prietaisų ar knygų.
Mašinos lenkia viena kitą, jų ten pilna. Šaligatviai siauri, tad pravažiuojantis transportas smogą spjauna tau tiesiai veidan.

Adana yra laikoma kebebų sostine. Bet man ir tie kebabai ten ne tokie skanūs buvo. Miestas nepatiko, nepatiko ir maistas Vienintelė graži vieta, prie kurios buvo galima nusifotografuoti - tai mečetė



Kaip ir visose mečetėse, taip ir šioje labai gražūs kupolai



Vidun manęs taip paprastai neįleido. Be jokios abejonės, teko nusiauti batus ir... apsigobti skarelę

Keista, kad tokiame dideliame mieste aš be tos gražiosios mečetės nieko ir nepamačiau.
Turkai patys yra gana sėslūs, nelabai mėgsta keliauti. Tik man keista, kad ir savo svečią pasikvietę jie nelabai pasidomi, kur galėtų nusivesti ir ką parodyti. Aš paskui jam atlaužiau velnių, kad prieš man atvykstant galėjo bent jau internete pasėdėti ir viečikių apžiūrai parankioti.

Todėl iš Adanos neliko nieko kito, kaip mečetė ir dar parkelis palei upę. O iš to parkelio vis tiek matosi mečetė

Vieną rytą vos prabudusi išgirdau avinų bliovimą. Išlėkiau į balkoną pažiūrėt, kas dedasi pačiame miesto vidury. Ogi žiūriu, kažkoks diedas aviną tempia. Tempia tempia, o avinas, kaip ir priklauso tikram avinui, nepasiduoda Tai aš spėjau ir į kambarį įlėkt, ir fotiką pasičiupt ir iš 11 aukšto procesą užfiksuot



Šiaip stebėtis tuo avinu neturėjau, nes dar prieš išvykdama žinojau, kad papulsiu į nacionalinę kurban bayram šventę, kai tiesiog gatvėse skerdžiami avinai, o dalis skerdienos dalijama vargšams. Geriau balkone apsižvalgius pamačiau, kad mes gyvename visai šalia avinų turgaus. Paprastai jo ten nebūna, tik šventėms ten tą avinyną įtaisė



Aišku, aš paskui visą dieną zyziau, kad mane vestų kur nors tų skerdimo procedūrų pažiūrėt. bet šitam dalykui mano bičiulis priešinosi kaip ir tas avinas, diedo tempiamas. Daugiausiai, ką sugebėjau išsiprašyti, tai bent turgaus pakraštėliu prasieiti ir dar gyvus avinėlius pafotografuoti.



Mačiau aš ten pat turguje tuos avinus skerdžiant. Bet mano bičiulis greičiau būtų man fotiką sudaužęs, nei leidęs tai užfiksuoti. Tipo, negaliu aš čia taip atvažiuoti, neigiamos info apie turkus prisirinkti ir po to draugėms demonstruoti. Po to esą mes visi turkų pradėsime nekęsti nesvarbu, kad kai kur mėtėsi ir skerdienos dalys, o dvokas buvo nesvietiškas (jo, deja, fotoaparatas nefiksuoja ), iš avinėlių aukojimo šventės dar gavau leidimą užfiksuoti jų išvežimo procedūrą

Tiesa, atkreipkit dėmesį į gyvenamuosius namus. Man labiausiai patiko, kad visuose namuose yra labai erdvūs balkonai. Tame, bute, kur mes gyvenom, tų balkonų buvo net trys.

O butuose yra du tulikai. Moterims tokie patys, kaip ir mes įpratę, o vyrams - tupyklos. Po gamtinių reikalų atlikimo ten įprasta apsiplaut aparatūrą (nuotraukų šia tema nebus )

Na, po avinų švenčių išėjome pasivaikščioti po naktinį Mersiną. Ypatingų vaizdelių naktį, aišku savaime, nebus. Gal tik šis... ech... dievinu palmes



Na, o paskui klube įamžinau išsičiusčiusį savo palydovą

Tai aš jau nebeįsivaizduoju, kaip galėčiau per agentūrą į poilsinę kelionę važiuoti. Nes tik dabar supratau, kokiame košmare tris kartus buvau. Tas nenuoširdus priekabiavimas, požiūris, kaip į pripučiamą lėlę.... feeee.

Va, ir dabar planuoju į Egiptą. Aišku, kad galėčiau ten nuvykt savarankiškai ir apžiūrėt tikrąją, o ne parodomąją šios šalies dalį, kol kas net minčių nėra - pinigų tiek neturiu. Todėl teks tenkintis tuo, ką siūlys agentūros. Bet nors panardysiu

Keletas keistenybių iš turkiško gyvenimo.

Labai nustebau, kai pamačiau, kiek bute yra tapkių. Vos įėjus, būtina nusiauti batus ir įsispirti į šlepetes. Tačiau į tualetą yra atskiros šlepetės, būtina persiauti.

Rūko turkai bute, nors balkonų turi vos ne kiekvienam kambary. Tačiau aš bent jau savo viešnagės metu pareikalavau šio įpročio atsisakyti negaliu pakęsti prirūkytų patalpų, nors pati šį žalingą įprotį ir praktikuoju. Nesuprantu, kam smardinti butą, jei balkone vos ne šilčiau, nei namie.

TAi va, eidavom rūkyt į balkoną. O tam reikalui buvo skirtos dar vienos atskiros šlepetės

Eismas Turkijoje tragiškas. Toks įspūdis, kad eismo taisyklės "iki lemputės" tiek pėstiesiems, tiek vairuotojams. Visiškai nesuprantu, kam reikalingos pėsčiųjų perėjos, jei žmonės pereina gatvę ten, kur jiem patogiau, o vairuotojai tės perėjomis net greičio nesumažina, o ką jau kalbėti apie visišką sustojimą.

O dolmušai (na, kaip mūsų mikriukai) varinėja gatvėmis ir nuolat signalina, Net nesuprantu, kam jie tai daro. Aišku, turkai prie to jau pripratę ir net dėmesio nekreipia, o man tas nuolatinis pypinimas kartais jau ir per smegenis duodavo.

Paskutinę viešnagės dieną skyriau apsipirkimui. Labai pigus trikotažas ten. Stringai mūsų pinigais kainuoja po 1-2 litus. Tad ir prisipirkau aš jų maišą. Radau ir abai patrauklių liemenukų po aštuonis litus. Tik paaiškėjo, kad jaunos turkės tokio dydžio krūtinės, kaip aš, neturi nei viena Jei būdavo didelių liemenukų, tai jau tokių baisių, apimtis nuo 90 cm.
TAi mano palydovas raitėsi iš juoko, kai pastebėjo, jog negaliu sau biusthalterio nusipirkti. O kai sykį apžiūrinėjant liemenukus prie manęs priėjo pardavėja ir paklausė, su silikonu ar be aš pageidaučiau, mano bičiulis susirietęs išbėgo lauk iš parduotuvės.

as galiu tik kai kuriuos pastebejimus pakomentuoti.
del vaiku darzeliu - yra ten vaiku darzeliai, bet tik privatus. ju kainos nezmoniskos, todel labiau apsimoka mamai namie sedeti ir juos auginti. Na nebent ji ten kokio koncerno direktore ir uzdirba irgi nezmoniskai daug. As net galvojau, kad apsimoketu darzelio versla pradeti ten gyvenant
del tapkiu - na kad i namus iejus reikia nusiauti batus ir eiti arba basom arba isispirti i rastas slepetes, tai jau taip. labai jau jie svarus ir su batais po namus nevaiksto, net ir nesapnuoja turbut tokiu kosmaru bet kad butu atskiros slepetes i toleta ir i balkona, tai nemaciau gal svaros lygis nuo vietoves ir nuo seimos priklauso.
del madu tai mano pastebejimai tokie patys. pamatysi, ir plika bamba, ir juoda maisa. O del karjeros ir skareliu - tai daznai tos skarotos tiesiog namie vaiksto su skarom, o kai vaziuoja i universiteta ar i darba, tai skara nusirisa. Zodziu, turkai lankstus visose gyvenimo srityse:)
Del tuliku. Kad dveji yra ir as pastebejau. Tik daznai ta antra tupykla buna naudojama kaip sandeliukas svaros priemonems:)) O kad moteru tulikas toks pat kaip musu, tai nesakyk, Smurka. As pati skirtuma tik po keliu menesiu pastebejau. Ten dar toks vamzdelis kyso is klozeto. Ten galima atsukti vandeni ir apsiplauti po visu reikalu. Jis toks nekrentantis i akis ir tavo draugas turbut nepuole aiskinti apie jo paskirti, galvodamas, kad ir taip gi aisku.