Labutis mamytės,
buvau ir kažkada išduota. Jaunutė buvau, o jisai jau lyg ir susitupėjęs bernas, bet ale viskas rimta buvo. Pergulėjo su kita, po poros mėnesių kvaila pati atleidau, nes matyt užčiulbėjo mane meilės žodžiais. Vėl iš naujo viską bandėm lipdyt, atrodė, kad viskas tobula ir gražu, deja. Kiekvieną kartą būdama šalia jo galėjau jausti kitos kvapą.. Cha. Dar kartelį pas tą pačią išbėgo, nes būnant komandiruotėj prireikė peties kur išsiverkti, mat aš pikta ir psichinė buvau, kad negalėjau taip lengvai atleisti. Vėl susitaikėm, vėl viskas gražu. Deja, po šito jau net pykino kai reikėdavo kartu būti. Neišvėriau ir susikroviau daiktus. Iki pat dabar galvoju, kad tai buvo geriausias padarytas žingsnis.
Gal būtų kitaip, jei būtų šeima ir vaikai buvę, nors suvokiau tik vieną, kai tik jis pajaučia, kad už tokią bjaurastį gali atsipirkti geru elgesiu ir lyg niekur nieko vėl būti šeimoje, galiu garantuoti, kad vėl išeis pas kitą. Lengva bausmė už uždraustą vaisių.
Vien žo. Neatleisčiau. Nemokėjau ir turbūt nemokėsiu nuryti to šlykštaus gumulio, kai žinai kad jis pas kitą voliojosi.
Tai ne jis man - apdovanojimas, tai aš jam - bausmė.