Neištikimybė, ar atleistumėt? II

Čia tas įsipareigojimas, nežiūrint to, kad kažkam ne(be)jauti meilės ir visų kitų švelnių jausmų, vadinasi: nežiūrėt į kitą žmogų,nesvajot ir negalvot, nes visa tai irgi dvasinė neištikimybė bus?
Riboti "apetitus" laisva valia lengva ir malonu tada, kai meilė yra, o kai jos nelieka, tai jau ribojimas nebe laisva valia, bet per prievartą lyg ir gaunasi...
Gal man labiau prie širdies įsipareigoti laisva valia meilę švelniai apglėbus saugoti ir puosėlėti, o ne naujų jausmų apetitą riboti (nes gali tai ir misija neįmanoma būti).

O kas vercia gyventi kai meiles nera?

Na man yra amoralu, kai vienas laikosi isipareigojimu, naiviai tiki savo sutuoktinio/-es dora, net nezino, kad ano meile baigesi, nes anas neva uzmirso apie tai jam/-jai pranesti, o pats/-i laigo po svetimas lovas, meluoja, prisiekineja amzina meile.

Niekas neverčia, tol kol nereikalauja tokių dalykų, kurių neįmanomą duoti. O kai jau vienas pasijaučia save prievartaujantis, kad patenkinti kitą, jis ir išeina tyliai, ..nors gal kitam aklam ir atrodo, kad netikėtai... greičiausiai tas aklasis žmogus buvo savo sutuoktiniui tiesiog labai nejautrus, arba jautrus vien tik sau.

Man regis, kad kai kalba eina apie jausmus, o dar ypač tokį subtilų ir visų skirtingai interpretuojamą dalyką, kaip meilė, tai jokių bendrų bei griežtų taisyklių būti negali, išskyrus pasvarstymus.

Jus cia norite suversti visa kalte sutuoktiniui, neva jis abejingas, todel ragelius lai ir nesioja? O tas kuriam truksta meiles, liezuvio neturi? Visi privalom butu telepatais?


Is tiesu kalbejau ne apie meile, o apie dora. Doram buti, kai viskas gerai, zuikio dainos, va ta tikra dora ir pasireiskia, kai ne viskas gerai. Kaip zmogus sprendzia keblia situacija. Tu gali nemyleti zmogaus, bet tai tau neduoda teises, ji apgaudineti, naudotis jo pastikejimu, atimant is jo pasirinkimo teise rinktis.

Kodėl telepatais? Būna netgi taip, kad žmogui sakai, o jis negirdi... Arba tiesiog abiems susikalbėti sunku, nes skirtingomis kalbomis jie bendrauja.

Be to, kaip taisyklė, žmonės apie (ne)ištikimybę kalba tada, kai jau būna pakalbėję apie meilę... Kol nemylim, tol ir ištikimybės sau nereikalaujam.
Tik keistai gaunasi, nes tie reikalavimai (mano supratimu) reiškia ne meilę kitam žmogui, bet meilę meilei, o kitam žmogui tokiu būdu išreiškiamas nebent savininkiškumo jausmas.
Tada pirmiausia, ar dora būti savininko daiktu, nežiūrint to, ar viskas gerai?

Na gerai kaip reaguoti i toki pasiulyma. "As noriu sekso tryse..." Dabar, kuris yra abejingas?

Tiesa pasakius, man visai nesuvokiama, kodel bandoma suversti problema vienam zmogui, ypac tam, kuris tos problemos neturi, net ne todel kad jis neabejingas, tai ne visada buna neistikimybes priezastis. Jei turi problema, tai ir privalai rasti budu prisibelsti iki savo sutuoktinio/-es. Jei nepavyksta, skiriesi.

SAu priestarujate, jus pati sakote, kad meiles apibrezimo nera, kas ji yra, kiekvienas traktuojame skirtingai, vadinasi, du zmones, ja gali traktuoti skirtingai. Visiskai normalu, kad jie ja gali suvokti skirtingai. Kita vertus, meile gali ir priblesti, bet tai nereiskia, kad ji pradingo... Vieni deda pastangas ja kursyti, kiti gi numoja ranka, laigo po svetimas lovas. Bet laigymas gi is esmes problemos nesprendzia, ji islieka, tai tuomet kame tas tiklsingumas, kodel reikia buti neistikimam?

Ranka ant sirdies, niekada nereikalavau istikimybes, ir is manes jos nereikalauja, bet tai yra savaime suprantamas poroje dalykas. Nes man neistikimybe siejasi su melu, kito zmogaus isnaudojimu, manipuliavimu, atimant is jo teise rinktis. Jei as nenoriu niekam isipareigoti, ar kad man kas priklausytu, kam tada poruotis? O tai nieko bendro neturi su savininkiskumu. Bet kokiu atveju, ne viduramziais gyvenam, mes galime issiskirti, nutraukti mus risancius saitus-isipareigojimus. Ir gyventi savo gyvenima, taip kaip mes norime, nemanipuliuodami kitu zmogumi, nesinaudojant jo pastikiejimu mumis.

Man asmeniskai, neistikimybe pati kaip fiziologinis procesas, nieko nereiskia, bjauru kai naudojasi zmogaus pasitikejimu.

Ne. Aš sau visiškai neprieštarauju. Ir dar niekur nesakiau, kad reikia būti neištikimam.
Sakiau, kad visa tai labai individualu ir netelpa į griežtų taisyklių rėmus. Visi mes skirtingi ir ačiū dievui, antraip gyvenimas būtų nepakeliamai nuobodus.

Betgi daugelis neištikimųjų tiki mylį, jie deda visus kiaušinius į vieną pintinę-kad antroji pusė nieko nesužinos... jei nesužinos, vadinasi, ir nenukentės. Ir nerandu aš argumentų prieš. Jei žmogus sutaria su savo sąžine, o antrasis nežino nieko - berods niekas ir nenukenčia.

...jei nesužinos..., o jei vis tik sužinos?
Matyt iš kiekvieno tokio požiūrio į pintinę su visais kiaušiniais turėtojo ir kyla tie nesveiki pavydai, dėl ko kenčia tiek patys pavyduoliai, tiek jų šeimynos. Nes kartais jie sužino faktą, bet ne teisybę, ir išvadas padaro tokias, kaip jiems nesveikas pavydo jausmas diktuoja, o ne tokias, kokios jos prasikaltusiojo akimis žiūrint yra.
Pavydas liga - ją taip pat reikia gydyt.

neištikimieji, kurie myli sutuoktinius, baisingai slapstosi. Ir šventai tiki, kad jų nepričiups. Jie turbūt nė nežinotų kaip elgtis pintinei nukritus.

Mes galime neigti tuos remus, bet jie yra. Meluoti, isnaudoti zmogu, manipuliuoti juo, yra amoralu, nepriklausomai nuo to, kad mes skirtingi.

Juk mes neteisinam vagystes, sukciavimo, neva savo skirtingumu, tai kodel elementarias moralines normas, siuo klausimu, mes bandome suniveliuoti?



Nes zmones patys save apgaudineja, zaidzia su savo sazine, vaikiskai bando isvengti atsakomybes uz savo veiksmus. Is dalies tai brandos stoka.

Man regis, kad tai šiek tiek skirtingi dalykai, vagyste paprastai mes vadiname kito žmogaus nuosavybės pasisavinimą. Sukčiavimu - irgi tam tikrus nesąžiningus veiksmus siekiant sau materialios naudos.
O elementari moralinė norma, apie kurią mes kalbame, galbūt nėra jokia moralinė norma, tai yra dviejų žmonių gyvenimas, tam tikri susitarimai, be to skirtingi skirtingų žmonių poreikiai (šilumos, švelnumo, supratimo, simpatijos, žavėjimosi ir panašiai) kurie ir yra žmones genantis, gyvybinių jėgų suteikinatis variklis.

Be to, aš esu įsitikinusi, kad jei žmonėms gera kartu visapusiškai, tai juos sieja abipusis pasitikėjimas ir tokiu atveju kalbos apie ištikimybę arba neištikimybę - net neatsiranda. O ir normos netenka prasmės.