Šedevru jos tikrai nepavadinčiau, bet susiskaitė labai smagiai. Manau, didžiausias jos pliusas- kad istorija neišgalvota. Anglai vyras su žmona nusiperka namą ir apsigyvena Provanse- ir patenka į visiškai kitokį pasaulį nei kad gyveno anksčiau, su savo papročiais ir nerašytomis taisyklėmis, kurių per tuos metus ir stengiasi išmokti. Skaitydama vis prisimindavau kitą knygą- "Jis sako taip". Man jos panašios tuo, kad aprašomos situacijos iš pirmo žvilgsnio atrodo visai įprastos ir niekuo neišsiskiriančios, bet skaitai ir negali nustoti juoktis. Čia jau pasireiškia abiejų autorių talentas, humoro jausmas ir pavydėtinas pastabumas. Kad ir ką Mayle aprašytų- susitikimą su kaimynu kaimiečiu, eilinį apsivalgymą ar namo meistrų darbą- viskas pavaizduota taip tiksliai ir su meile, kad nori nenori imi šypsotis. Taip visą knygą ir buvo- arba juokiausi, arba nuolat kikenau.
Aišku, negaliu nepaminėti provansiečių maisto kulto- knygos alkanam geriau neskaityti. Nuo visų joje paminėtų patiekalų ir jų pavadinimų gali susisukti galva. Pvz. skaitydama apie tai, kaip autorius pirkosi vyną, išragaudamas įvairias jo rūšis ir išklausydamas trumpą pamokėlę apie jas, džiaugiausi, kad yra vėlus vakaras, nes kitaip būčiau lėkusi į parduotuę vyno pirkti, taip buvau jo užsinorėjusi.
Rekomenduoju visoms, nes knyga- sveiko humoro ir pozityvumo dozė.
