QUOTE(Cukraus pudra @ 2010 11 23, 18:34)
blogai.
susikurkit šventę priimtiną visai jūsų šeimai. kas teiktų džiaugsmą ir jum, ir autistui.
pas mus pernai meduolių kepimas buvo mažas stebuklas, nes leidau Jokūbui juos formelėm išspaust,pabarstukais barstyt...
esme tame, kad nebematau jokio dziaugsmo gyvenime...
QUOTE(kristinelis @ 2010 11 23, 18:43)
as is tikro manau kad visiems autistuku teveliams reiktu pavaikscioti nes visiems buna juodu laikotarpiu.. o Jums kaip suprantu butinai.. gal tikrai pades...
taip, as jauciu kad negerai, nes turejau gi kazkada susitaikyti su vaiko diagnoze, o as iki siol skalbiu save, skalbiu vyra, pykstu ant mamos, atsiskyriau nuo draugiu, jauciu kad man kazkas negerai, ir negaliu eiti tolyn...
QUOTE(Cukraus pudra @ 2010 11 23, 18:46)
psichiatrą ar psichologą? 
as mastau man nezaisti su psichologu, o iskart pas psichiatra kulniuoti...
QUOTE(euphoria_mi @ 2010 11 23, 19:12)
..kap liudna,kaip sunku..man viskas dar taip nauja šviežia, o vos ne zudytis norisi, o jums jau tiek laiko ir vis dar nesusitaikot?Kai paskaitau taip baisu pasidaro,kad ir mes niekada su nenusiraminsim ir neismoksim priimt jo tokio,koks yra....
mamos, o kaip dėl antru vaikiuku?Ar nesiryztate?Bijote...
taip ir neismokau jo priimti tokio koks jis yra, slepiu koks jis nuo draugiu. na gal pas amne tai vienetinis atvejis, nes ziuriu visos susitvarko, o as sita vaika taip dievinu, taip laukiau, kad negaliu, is didelio sielvarto man turbut tiesiog stogas paciuze.
apie antra vaika net nesvajoju, neisdrysiu. o kas jei jis bus toks pat? dar silpnesnis? jei jau db man taip su nervais negerai...ne, neikada, as net nenoriu antro vaiko, vel pereiti ta pragara gimdymo, kuris manau turejo dideles reiksmes, vel tie rekimai iki pusmecio kai uzmigt negalejau, ir t.t. ir pn. ir tas vrc ir t.t. ne ne ne, as antro negimdysiu, be to kad nezinau ar antras bus sveikas, kita vertus, manau nuskriausciau svo neigaliuka, nes jau tiek demesio meiles ir rupesci negalesiu skirti, zinau pagal save, kai mano mama laukesi brolio, an buvo 8m., bet ir pykau ir pavydejau, nors laiku pradejau kalbet ir buvau vadovelinis vaikas. tai neigaliukui jauciu dar sunkiau, ne, esu nubausta gal uz praeita gyvenima, nezinau kodel turiu toki vaika, nemanau kad tai dievo dovana. tai kancia.
tik prasau nepradekit smerkti, as neturiu kam issipasakot, o rasau cia ka jauciu. negalvokit kad nemyliu vaiko, atvirksciai- as ji dievinu, bet jo autizmo nekenciu, ir nemanau kad ismoksiu ji priimti...
QUOTE(linabalt @ 2010 11 23, 19:38)
ta prasme, kad mamyte pati vaiksciotu pas psichiatra, ne vaika vestu? As tai nevaisciojau, man uztekdavo pokalbiu su vaiko psichiatre. Patikartu su sunum pagerdavau Sedatif kartas nuo karto, kad ramiau butu. Siaip ir as gan ilgai pergyvenau del diagnozes, buvo momentas kai panikavau kaip reikalas, net galvojau ar nereikia i kokia internatine mokykla vaiko leisti, kur tik savaitgaliais pasiimciau namo, nes tipo ten specialistai geriau mokes su juo elgtis. Bet gydytoja atkalbejo, pasake, kad namie jam kaip tik geriau. Ir ji buvo teisi. Jokie specialistai ir jokios spec metodikos negali duoti tiek, kiek pati mama. Kai reikia - palepini savo vaika, kai reikia - prispaudi. As tiesa sakant per mazai spaudimo sunui dariau. Lyg ir... Nes nesugebejau islaikyti reikiame rezimo, drausmes, dabar sunkoka buna su juo susikalbeti, kai reikia ruosti pamokas, praustis, svariai apsirengti ir pan. IS kitos puses, nesu tikra, kad buciau ji tikrai prie viso to ipratinus, jei buciau is paskutiniuju reikalavus, kaip rekomenduoja specialistai. Nes jis labai smarkiai reaguodavo i bet koki spaudima, ir nervindavosi itek, kad paskui keliu dienu prireikdavo, kol aprimdavo ir vel galedavome susikalbeti. Tiesiog stengiausi auginti ji be stresu, graziai, svelniai, atsargiai bendraudama. Dabar jis ramus zmogutis, kai reikia atlikti tai, kas jam nemalonu, pasistengiu argumentuotai ir itikinamai pasikalbeti. Paprastai tas nesuveikia, kai reikia nesti siuksles arba sluoti grindis
Nu bet juk ir ne autistukai situ darbu dazniausiai nemegsta ir ypac paaugliai berniukai sakojasi, kai mamos vercia padeti buityje
Misis.zd, as daznai sau sakau, kad mano vaikas, nors ir netipiskas, sunkesnio budo, bet jis tikrai ne pats blogiausias pasaulyje... Nezinau koks butent yra tavo vaikutis, kokio jis amziaus, bet galiu nuraminti - daug kas yra isaugama, kintama, tie vadinami "blogi iprociai", kurie taip nepatinka aplinkiniams ir mums, tevams, - jie nera blogi, ir su jais galima gyventi, juos koreguoti. Tik visks vyksta kitaip ir leciau nei su standartines raidos vaikais, bet svarbiausia, kad VYKSTA, juda, eina i prieki, musu vaikai tobuleja, tik gal siauresniu spektru nei ju bendraamziai. Man irgi sirdi spaudzia, kai palyginu savo sunu su 2 metais jaunesniu broliu, nes ju gyvenimo budas skiriasi kaip diena nuo nakties, ir matau, kad vyresnelis kencia del savo kitoniskumo, jis depresuoja del to. Bet tikiu, kad su viskuo susitvarkysime, tik is leto, palaipsniui.... Be to, man padeda mano sesuo. Ji gyvena UK, ir sako, kad mano sunus ten neissiskirtu is minios, nes didzioji dauguma zmoniu ten tokie, kaip jis... Keistoki, savotiski ir t.t. Be to, ten jaunimas kur kas bjauresnis nei pas mus - alkoholis, tukalai, narkotikai... Sitie dalykai daug blogiau nei AS. Ir as dziaugiuosi, kad mano vaikas toks naminis, prisirises prie manes, stengiasi buti man geras, nors ne visada jam gaunasi, ir tt ir pan. Yra ir pliusu, ir minusu, kai vaikas toks. O gyvenime juk visada yra tiek pliusu, tiek minusu. Juk kiek nedoru ir blogu zmoniu isauga tarp tu, kurie niekuo neserga, bet skaudina savo artimuosius baisiu gyvenimo budu. Tai ko as turiu pergyventi del savo naminio, jaukaus sunaus. Gal jis nemegsta apsikabinimo, bet jis svyti is laimes, kai yra pagiriamas, kai jam pasiseka kazka atlikti teisingai. Tai tikrai gera.
Ir tu nurimk - atrask tuos gerus dalykus, kuriu bent jau uzuomazgos pas vaikiuka tikrai yra, jei jis dar nedidelis. Tiesiog reikia lankstumo gyvenant su tokiu nelanksciu, sunkiai besiadaptuojanciu vaiku. Mamyte tam ir yra, kad palaikytu vaika, ir padetu jam prisitaikyti siame gyvenime. Svarbiausia, buk stipri pati. Ir nepastebesi kaip vaikas uzaugs. Kad su mano vaiku ne siaip charakterio problemos, o kai kas rimciau, suzinojome kai jis pradejo eiti i mokykla. Iki to laiko tiesiog ignoravau darzelio aukletojas ir visus, sakancius, kad blogai aukleju vaika, kad jis nesukalbamas. Dabar jau 11 metu, kai lankomes pas specialistus ir ka galiu pasakyti - per ta laika buvo visko. Kartais progresas tiesiog suoliuodavo, kartais viskas sustodavo vietoje 2-3 metams ir apimdavo neviltis. Bet svarbu nepasiduoti, nes viskas yra praeinama, isgyvenama, ir gyvenimas teka sava vaga. Jokiu budu nepasiduok liudesiui. Be asaru nei vieno vaiko neuzaugina jokia mama. tiek sveiki vaikai, tiek ligoniukai privercia mamas pergyventi, tik del skirtingu dalyku. Svarbiausia - nepanikuoti. Pati sau ta daznai kartoju, ir visai padeda
Taip kad laikykis
Aciu Tau uz grazius zodzius
pirmiausia jei leisi patarsiu ka daryciua tavo vietoj, rasei kad nepratese neigalumo, ir likot kaip ir ant ledo, o sesuo is UK, ten tikrai jam butu lengviau, as mastau, kai maniskis prades kalbet, jei prades, emigruoti, ne LT mes niekas esam, o nasta...jei yra galimybes, juk uzsienyje integruojasi , o kaip supratau taviskis mokykla baiges, reiskias ir kalba ir masto, tik gal ne toks savarankiskas uzdaresnis nei kiti vaikai, gal kelis bzykus turi, bet uzsienyje galetu gyventi kaip imanoma savarankiskesni gyvenima.aisku, sunku viska mesti, bet jei turit galimybe...o del to, kad vaikai 18 sulauke jau sveiki, tai briedas, tikrai parasyk koki rasta kaip cia minejai, kol mes tylesim tol nieko nesikeis.
Rasai kad iki mokyklos nepastebejai, tai taviskio kalba vystesi normaliai? tai gal jum aspergeris?
As tai cia anksciau buvau, issiregistravau, nes maciau kad nepritampu, kad nesusitaikau, vel prisiregistravau, vel issiregistravau. na manau as nebesusitvarkysiu be specialistu pagalbos...per stipriai man si rykste reze
Apie savo vaikiuka- 3.3m., lankom logopedini darza jau trys menesiai. Iki dvieju metuku buvo geras vaikas, tik visiskai nekalbantis. Ta prasme iki metuku kazka kalbejo, po to nutilo pusmeciui, po to vrc, ir gyvenimas eme slysti po kojom, dvieju metuku leidau i paprasta darzeli, ir padariau lb blogai, siaip norejau kad ismoktu su sveikais buti, ir dar zinoma neigiau negalia, bet skirtumas mates.
Lankydamas paprasta darziuka ismoko daryti i puoda, valgyt, gerti (pats), bet kartu tapo labai nervuotas zinoma grupej 20 sarasiniu vaiku, triuksmas ir t.t. Dabar bent sarasiniu 10, o ir tai ne visi ateina, ir logopede individualiai ima kasdien. o ten...guledavo ir su masinyte zaisdavo, sugadinau vaika, pasidare irzlus rekia cypia be reikalo, griuvineja jei kas ne taip. tam darze sirgo ir sirgo, sitam nei karto!
Mano vaikiui F83.8 , psiche su neuro sako kad autizmo nera, ten sako kad autizmas but, tai reik 16 bruozu, o pas ji vienas kitas, bet kad mano vaikas nekalba ir keistas, tai. ai, as nebezinau....
QUOTE(Cukraus pudra @ 2010 11 23, 19:42)
mūsų tėtis ir šiaip dienai netiki,kad sūnus kitoks. kad su rimta bėda. sunku aišku, bet... [/i]
musu tetis sako kad jis daugiau pasieks uz paprastus vaikus...sventas naivume...
QUOTE(Chanson @ 2010 11 23, 19:54)
kai buvau vaikas, niekas man nesivargino kurti švenčių, stebuklų, nuotaikų. Aš buvau viena, o per tokias šventes, kaip Kalėdos - dar ir vieniša. Bet aš mačiau aplink jaukią nuotaiką kuriančias šeimas, kaip jie, sutemus, glaudžiasi prie stalų, o kažkur kambarių kampuose, pro langą matosi, žiba jų eglutės, kokiom ten kvailom, sovietmečiu įmanomom gauti, lemputėm... Ir jau tada, vaikas visai, aš supratau, kad turiu dvi galimybes - toliau kentėti ir blaškytis tarp vienatvės ir pavydo arba... susikurti šventę sau. Tokią, kokią aš suprantu. Tokią, kokios man reikia.
Todėl kiekvienais metais aš pasiimdavau močiutės išsaugotą labai seną eglės žaisliuką, kuris atsidarydavo ir pasidalindavo į dvi dalis ir ant mažų lapelių surašiusi savo norus, svajones, viltis, sukišdavau šiuos ten, o šventė būdavo tada, kai kitamet atidarydavau tą žaisliuką ir skaitydavau, ką buvau parašiusi, galvodama, išsipildė tai ar ne...
Iš tikro, aš nekenčiu kalėdų. Nes mano sukurta šventė sau, kai man nėra nuotaikos ir slegia apatija, atrodo lyg vienišo žvėriuko betikslis blaškymasis po pakampes, bandant gauti nors kažką. Bet - tuo metu man buvo gera ten, kur save mokėjau nukelti. Kad ir kaip tai skriaudžiai galėjo atrodyti aplinkiniams, man su tuo kvailu žaisliuku iš dviejų dalių, buvo labai ramu ir gera.
Galėčiau ir dabar nejaust blogų jausmų šiai šventei. Juk jeigu tada sugebėjau, dabar - tuo labiau galiu, esu didelė mergaitė, daug mačiusi gyvenime. Bet nenoriu. Man patinka, kad nemėgstu Kalėdų. Taip aš demonstruoju savo maištą prieš tai, kas su manim, mažu dideliu žmogumi, šiame gyvenime buvo padaryta suaugusiųjų rankomis.
Bet noriu patarti Misis.zd - jeigu įsileistum šventę į širdį, o ne į namus, ir paleistum savo mintis tolyn nuo stereotipų, įsitikinimų ir aplinkos įtakos, pajustum, kaip gera yra švesti tai, ką pats sukūrei. Tavo vaikutis nežiūri į kalėdų eglę. Bet argi eglė, tas vargšas medis, kuriam taip ir neleido užaugti pilnaverčiu miško gyventoju arba dar blogiau - plastikinių šakelių rinkinys, yra tikra šventė? Siūlau savyje ieškoti to, kas sukurs tikrą šventę jūsų visai šeimai, kad ir kaip tai keistai ar neįprastai, o tegul ir - kvailai, gali atrodyti aplinkiniams
gaila kad vaikyste nebuvo tokia, kad gera but ja prisiminti
Labai noreciau isisleisti svente, vaiko negalia ir rasti ramybe pagaliau. manau su psichiatru man pavyktu, nes paciai, kaip matot, nepavyksta...
CHANSON dziugiuosi jusu pirmu kartu
CUKRAUS PUDRA labai grazus vaikiukas
Dabar mes labinam pirštukus visą vakarą 
mane močiutė taip mokino, tai žinojau mintinai, galtodėl 
