Įkraunama...
Įkraunama...

Aš ir mano autistukas

QUOTE(Chanson @ 2010 11 23, 19:30)
Šiandien man nutiko Pirmas kartas - negaliu nepasidžiaugti. Pirmą kartą per beveik du metus, supratau, ką man sako vaikas ne iš serijos, ką mintinai yra išmokęs per gyvenimą - jis atėjęs sakė tokią užduotėlę, kurią darė šiandien su logopede. Ne iškart išsiaiškinau, bet suvedžiau galus ir iš jo reakcijos supratau, kad atspėjau! Jis man sako: laba s dysi, laba s bavadi, laba s mazyli... Visaip jam kartojau įvairiai spėliojau, bet matau, kad nepataikau. Ir tada supratau, kad jis išmoko labinti pirštukus: labas nykštį, labas smalyžiau, labas didysis, labas bevardi, labas mažyli. Ir atspėjau!!! Džiaugsmas man labai labai wub.gif Dabar mes labinam pirštukus visą vakarą biggrin.gif


šaunuolis thumbup.gif thumbup.gif thumbup.gif thumbup.gif

mes pirštukus mokinamės taip:

Kairės rankutės eilėraštukas:

"Pirmasis pirštukas vadinas Nykštys
Jis niekad nosytės daugiau nekrapštys
Antrasis pirštukas Smaližius vardu
Jis lenda ir sukas, kur būna saldu.
Trečiasis pirštukas didžiausias iš visų
Aš juo kibirėlį per kiemą nešu.
Ketvirtas – Bevardis, penktasis - Mažiukas .
O aš mažutis- šaunus aš vaikutis!"

Dešinės rankos eilėraštukas

"Šitas pirštukas nori miegelio,
Šitas – atsigulė jau į lovelę.
Šiam pirštukui akys merkias,
Šis pirštukas miega, knarkia,
Šss... tu, mažyli, būk tylus,
Nes gali pažadinti broliukus."

nežinau kodėl taip sudėtingai doh.gif mane močiutė taip mokino, tai žinojau mintinai, galtodėl blush2.gif
Atsakyti
QUOTE(Cukraus pudra @ 2010 11 23, 19:00)
mažai gugavo, bet dar nereagavau, i vardą nereagavo, tai irgi praleidau ir t.t...
pagrindinis nerimo šaltinis buvo begalinė meilė ratukams. tada visos mašinos buvo apverstos aukštyn ir sukami, sukami,sukami jų ratukai...

dabar jau pats gulasi taip, kad matytų kaip stumiant mašiną jie sukasi. 
velniškai jautrus garsam, daiktam.
apima vaiką panika, kai būnam nežinomoj vietoj. nemėgsta kitų žmonių prisilietimų,kartais pykstas, kad į jį kiti žiūri.bet jei pats eina kalbint, tai viskas ok. maistas turi būt tik tam tikros temperatūros, nevalgo vaisių, daržovių, uogienių.sunkiai susitaiko su pasikeitimais. kai nežino įvykių sekos pasimeta. nuliūsta. o ir šiaip be galo jautrus. aišku judrumas tai  doh.gif  dėlioja daiktus į eilę,user posted image, velniškai sunkiai susikaupia ir koncentruoja dėmesį. neišeina, kad parodyt jam kažką, o jis pakartotų,nes net nežiūri. nelinkęs kartoti veiksmų, o ką jau apie garsus ir kalbėt ir t.t.


na va-tai yra tai,ka mes dabar turime..ir kas reiskia,kad esame ilgo ir sunkaus kelio pradzioje... verysad.gif verysad.gif

QUOTE(Chanson @ 2010 11 23, 19:05)
taip pat - niekada. Bet jeigu tikėsi savimi, rasi kokį nors jėgų šaltinį - tikrai ateisi į išsilaisvinimą, tokį, koks Tau bus pats geriausias... Some day...

wub.gif verysad.gif wub.gif Paranojiskai mastau apie kita vaika, tarsi apie antra sansa..kaip baisu taip galvoti,tarytum ieskociau pakaitalo savo zuikiui...bet dabar tokia busena ir tiek..

kalbejau siek tiek su vienu zmoguciu, nusimanaciu gana giliai sitoje musu diagnozeje..jis sake, kad nereikia nusiminti, nes buna vaikiukams pirmoji diagnoze tokia ar panasi, o stai po metu, keliu atvaziuoja - jau visai kitokie vaikuciai buna- daznai diagnoze netgi "palengvinama" iki kokio "lengvesnio" sutrikimo. nes pozymiai sumazeje... unsure.gif mane tai ikvepia, kas zino-o gal... unsure.gif
Papildyta:
QUOTE(Chanson @ 2010 11 23, 19:30)
Šiandien man nutiko Pirmas kartas - negaliu nepasidžiaugti. Pirmą kartą per beveik du metus, supratau, ką man sako vaikas ne iš serijos, ką mintinai yra išmokęs per gyvenimą - jis atėjęs sakė tokią užduotėlę, kurią darė šiandien su logopede. Ne iškart išsiaiškinau, bet suvedžiau galus ir iš jo reakcijos supratau, kad atspėjau! Jis man sako: laba s dysi, laba s bavadi, laba s mazyli... Visaip jam kartojau įvairiai spėliojau, bet matau, kad nepataikau. Ir tada supratau, kad jis išmoko labinti pirštukus: labas nykštį, labas smalyžiau, labas didysis, labas bevardi, labas mažyli. Ir atspėjau!!! Džiaugsmas man labai labai wub.gif Dabar mes labinam pirštukus visą vakarą biggrin.gif

Super-labai smagu, dziaugiames uz jus.. thumbup.gif
Atsakyti
Koks fainuolis Cukrinukas wub.gif Labai šaunus eilėraštukas apie pirštukus thumbup.gif

Chanson, sveikinu su pirmu kartu thumbup.gif
Papildyta:
Aš/mes antro leliuko labai norime. Bet...gal dar truputuką reikia laiko...Bet vis tiek labai labai norime. Tik be vaiko yra dar ne viena problemėlė, kurias reiktų išspręsti. Man kažkaip kužda nuojauta, kad broliukas/sesutė J labai padėtų. Žinoma, mano nervų sistema žiauraus silpnumo, bet gal kaip nors atlaikyčiau. Nors neretai pamąstau, kai reikia su J pasitąsyti, ypač gatvėje kai "užeina ožiai", kaip aš atlaikyčiau būdama nestuke.gif blink.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Ice: 23 lapkričio 2010 - 21:21
QUOTE(Ice @ 2010 11 23, 21:19)
Koks fainuolis Cukrinukas  wub.gif Labai šaunus eilėraštukas apie pirštukus  thumbup.gif

Chanson, sveikinu su pirmu kartu  thumbup.gif
Papildyta:
Aš/mes antro leliuko labai norime. Bet...gal dar truputuką reikia laiko...Bet vis tiek labai labai norime. Tik be vaiko yra dar ne viena problemėlė, kurias reiktų išspręsti. Man kažkaip kužda nuojauta, kad broliukas/sesutė J labai padėtų. Žinoma, mano nervų sistema žiauraus silpnumo, bet gal kaip nors atlaikyčiau. Nors neretai pamąstau, kai reikia su J pasitąsyti, ypač gatvėje kai "užeina ožiai", kaip aš atlaikyčiau būdama nestuke.gif  blink.gif

ar klystu, ar maciau jus kazkur Nesulaukiančioms gandro skyrelyje???Gal klystu...

Jei as sugalvosiu kviestis gandrą vėl-mums tai taip pat bus labai nepaprasta, nes abu turim vaisingumo problemų... verysad.gif Sito savo maziuko laukem kelerius metus- ir stai koki ji Dievulis mums atnese....

...Žinau,kad Dievas neduos man nieko, ko negalečiau pakelti...Bet tik norečiau,kad jis manim taip labai nepasitikėtų....
Atsakyti
QUOTE(euphoria_mi @ 2010 11 23, 21:24)
ar klystu, ar maciau jus kazkur Nesulaukiančioms gandro skyrelyje???Gal klystu...

Jei as sugalvosiu kviestis gandrą vėl-mums tai taip pat bus labai nepaprasta, nes abu turim vaisingumo problemų... verysad.gif Sito savo maziuko laukem kelerius metus- ir stai koki ji Dievulis mums atnese....

...Žinau,kad Dievas neduos man nieko, ko negalečiau pakelti...Bet tik norečiau,kad jis manim taip labai nepasitikėtų....


Deja, bet taip, atrodo, senokai tai buvo, bet gali vėl tekti ten sugrįžti verysad.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Ice: 23 lapkričio 2010 - 21:53
QUOTE(Ice @ 2010 11 23, 23:19)
Aš/mes antro leliuko labai norime. Bet...gal dar truputuką reikia laiko...Bet vis tiek labai labai norime. Tik be vaiko yra dar ne viena problemėlė, kurias reiktų išspręsti. Man kažkaip kužda nuojauta, kad broliukas/sesutė J labai padėtų. Žinoma, mano nervų sistema žiauraus silpnumo, bet gal kaip nors atlaikyčiau. Nors neretai pamąstau, kai reikia su J pasitąsyti, ypač gatvėje kai "užeina ožiai", kaip aš atlaikyčiau būdama nestuke.gif  blink.gif

kai laukiausi antro vaiko, mano pirmąjam buvo pati didžiausia iki šiol nervinė krizė ir regresas. Jis puldavo į isteriją ir beprotišką paniką vien mane matydamas. Gatvėje nesusitvarktydavau, bet ką ten gatvėje - namie niekaip. Ryte atsikėlęs tik mane pamatydavo - iki dusimo užsirėkdavo daužydamas sau per galvą. Turėdavau slėptis. Sėdėdavau virtuvėj iki pat kol jis išeidavo su tėvu pas močiutę, o vakare, jam grįžus vėl sėdėdavau, kad jis manęs nematytų. Buvo labai sunku, tikrai labai. Bet, moterys stiprios - atlaiko žymiai baisesnius išbandymus. Ir aš atlaikiau. Nes turėjau tikslą - man reikėjo sveiko vaiko...
Antras vaikas, esant neįgaliam pirmąjam - drąsus žingsnis. Aš jį žengiau, nes mano kitame pasaulyje gyvenančiam žmogui reikia kito žmogaus, to, kuris bus visada šalia. Jam bus labai sunku. Žinau, kokią naštą jam žadu užkrauti (o gal jau užkroviau). Bet jis gavo mano leidimą ateitį į šį pasaulį, nes yra reikalingas: kito pasaulio gyventojui ir man, kad sugertų visą mano niekam iki šiol nebuvusią reikalingą mamos meilę ir rūpestį. Aš buvau pavargusi nuo įtampos. Mano vaikas gimė, bet visi brandinti mamos savo kūdikiui jausmai taip ir liko įkalinti, drąskantys į gabalus širdį ir protą. Nelabai seniai savo atžvilgiu išgirdau gana skaudų dalyką. Nors, kadangi esu atvira, nieko nuostabaus, kad žmonės gal taip galvoja. 'Tu padarei tą patį, kaip knygoj 'mano sesers globėjas', tavo atvejis niekuo neskirtingas, tik išraiška kitokia'. Na, kadais skaičiau šitą, žinau to rašinėlio turinį ir man jis nėra panašus į mano šeimos atvejį. Bet, sąžiningai galiu pasakyti - jeigu ne Kitas pasaulis, šiam vaikui atsirasti būtų buvę mažai šansų, niekada neplanavau savęs įkalinti vaikų auginine keturis metus beveik paeiliui. O gavosi taip, kaip tuo metu diktavo emocijos.

Ar šis vaikas bus priverstas gyventi kitaip, negu kiti vaikai? Be abejo taip. Jis turi užduotį ir turės ją įvykdyti. Tik mano beprotiškas noras ir svajonė dabar, kad ta užduotis jam gyventų širdelėj, kad niekas jam nelieptų, o jis pats žinotų, ką turi daryti ir kaip padėti savo broliui.
Mano egoistišką poreikį mylėti taip, kaip gamta liepia, o ne kaip autistą reikia, jau patenkino. Aš turiu vaiką, gimusį iš manęs, dalelę manęs ir šio, o ne kito pasaulio dalelę wub.gif Beprotiškai myliu wub.gif Nors ir nuskriaudžiau biškutį, galėjo būti netyčiukas - būtų buvę paprasčiau biggrin.gif
Atsakyti
QUOTE(Cukraus pudra @ 2010 11 23, 19:27)
buvo. labai labai daug  thumbup.gif
pvz. šiandien. padavus Jokūbui pusryčius jis pamakalavo rankomir nugriuvo ant kampinio. kvatojom abu thumbup.gif
(šitaip jis matė darant per Gustavo enciklopediją, ir šiandien sugalvojo atkartot)  thumbup.gif

aš auginu stebuklą ir jis kasdien mane mane daro laimingą. vien tai ,kad jis yra. kad galiu jį apkabint. kad jis šypsosi. glosto mano plaukus. trepsi dviem mažom nuostabiom kojom ir ploja rankutėm... kad sustiprino mano tikėjimą. suteikė vietą po saule..... ojau bučkių jo saldumas...
Jokūbas mano gyvenimas. o jis niekada nebūna lengvas ar paprastas....
user posted image
apie antrą vaikelį... na, vyras jo nori.

Papildyta:

drinks_cheers.gif  drinks_cheers.gif  drinks_cheers.gif  drinks_cheers.gif


Koks gražus cukrinukas wub.gif . Maniškis, kai buvo mažas irgi buvo panašus. Dabar jau dičkis.
Atsakyti
QUOTE(Cukraus pudra @ 2010 11 23, 18:34)
blogai.
susikurkit šventę priimtiną visai jūsų šeimai. kas teiktų džiaugsmą ir jum, ir autistui.

pas mus pernai meduolių kepimas buvo mažas stebuklas, nes leidau Jokūbui juos formelėm išspaust,pabarstukais barstyt...



esme tame, kad nebematau jokio dziaugsmo gyvenime...

QUOTE(kristinelis @ 2010 11 23, 18:43)
as is tikro manau kad visiems autistuku teveliams reiktu pavaikscioti  nes visiems buna juodu laikotarpiu.. o Jums kaip suprantu butinai.. gal tikrai pades...


taip, as jauciu kad negerai, nes turejau gi kazkada susitaikyti su vaiko diagnoze, o as iki siol skalbiu save, skalbiu vyra, pykstu ant mamos, atsiskyriau nuo draugiu, jauciu kad man kazkas negerai, ir negaliu eiti tolyn...

QUOTE(Cukraus pudra @ 2010 11 23, 18:46)
psichiatrą ar psichologą?  g.gif


as mastau man nezaisti su psichologu, o iskart pas psichiatra kulniuoti...

QUOTE(euphoria_mi @ 2010 11 23, 19:12)
..kap liudna,kaip sunku..man viskas dar taip nauja šviežia, o vos ne zudytis norisi, o jums jau tiek laiko ir vis dar nesusitaikot?Kai paskaitau taip baisu pasidaro,kad ir mes niekada su nenusiraminsim ir neismoksim priimt jo tokio,koks yra.... verysad.gif

mamos, o kaip dėl antru vaikiuku?Ar nesiryztate?Bijote...


taip ir neismokau jo priimti tokio koks jis yra, slepiu koks jis nuo draugiu. na gal pas amne tai vienetinis atvejis, nes ziuriu visos susitvarko, o as sita vaika taip dievinu, taip laukiau, kad negaliu, is didelio sielvarto man turbut tiesiog stogas paciuze.
apie antra vaika net nesvajoju, neisdrysiu. o kas jei jis bus toks pat? dar silpnesnis? jei jau db man taip su nervais negerai...ne, neikada, as net nenoriu antro vaiko, vel pereiti ta pragara gimdymo, kuris manau turejo dideles reiksmes, vel tie rekimai iki pusmecio kai uzmigt negalejau, ir t.t. ir pn. ir tas vrc ir t.t. ne ne ne, as antro negimdysiu, be to kad nezinau ar antras bus sveikas, kita vertus, manau nuskriausciau svo neigaliuka, nes jau tiek demesio meiles ir rupesci negalesiu skirti, zinau pagal save, kai mano mama laukesi brolio, an buvo 8m., bet ir pykau ir pavydejau, nors laiku pradejau kalbet ir buvau vadovelinis vaikas. tai neigaliukui jauciu dar sunkiau, ne, esu nubausta gal uz praeita gyvenima, nezinau kodel turiu toki vaika, nemanau kad tai dievo dovana. tai kancia.
tik prasau nepradekit smerkti, as neturiu kam issipasakot, o rasau cia ka jauciu. negalvokit kad nemyliu vaiko, atvirksciai- as ji dievinu, bet jo autizmo nekenciu, ir nemanau kad ismoksiu ji priimti... verysad.gif




QUOTE(linabalt @ 2010 11 23, 19:38)
ta prasme, kad mamyte pati vaiksciotu pas psichiatra, ne vaika vestu? As tai nevaisciojau, man uztekdavo pokalbiu su vaiko psichiatre. Patikartu su sunum pagerdavau Sedatif kartas nuo karto, kad ramiau butu. Siaip ir as gan ilgai pergyvenau del diagnozes, buvo momentas kai panikavau kaip reikalas, net galvojau ar nereikia i kokia internatine mokykla vaiko leisti, kur tik savaitgaliais pasiimciau namo, nes tipo ten specialistai geriau mokes su juo elgtis. Bet gydytoja atkalbejo, pasake, kad namie jam kaip tik geriau. Ir ji buvo teisi. Jokie specialistai ir jokios spec metodikos negali duoti tiek, kiek pati mama. Kai reikia - palepini savo vaika, kai reikia - prispaudi. As tiesa sakant per mazai spaudimo sunui dariau. Lyg ir... Nes nesugebejau islaikyti reikiame rezimo, drausmes, dabar sunkoka buna su juo susikalbeti, kai reikia ruosti pamokas, praustis, svariai apsirengti ir pan. IS kitos puses, nesu tikra, kad buciau ji tikrai prie viso to ipratinus, jei buciau is paskutiniuju reikalavus, kaip rekomenduoja specialistai.  Nes jis labai smarkiai reaguodavo i bet koki spaudima, ir nervindavosi itek, kad paskui keliu dienu prireikdavo, kol aprimdavo ir vel galedavome susikalbeti. Tiesiog stengiausi auginti ji be stresu, graziai, svelniai, atsargiai bendraudama. Dabar jis ramus zmogutis, kai reikia atlikti tai, kas jam nemalonu, pasistengiu argumentuotai ir itikinamai pasikalbeti. Paprastai tas nesuveikia, kai reikia nesti siuksles arba sluoti grindis biggrin.gif Nu bet juk ir ne autistukai situ darbu dazniausiai nemegsta ir ypac paaugliai berniukai sakojasi, kai mamos vercia padeti buityje biggrin.gif Misis.zd, as daznai sau sakau, kad mano vaikas, nors ir netipiskas, sunkesnio budo, bet jis tikrai ne pats blogiausias pasaulyje... Nezinau koks butent yra tavo vaikutis, kokio jis amziaus, bet galiu nuraminti - daug kas yra isaugama, kintama, tie vadinami "blogi iprociai", kurie taip nepatinka aplinkiniams ir mums, tevams, - jie nera blogi, ir su jais galima gyventi, juos koreguoti. Tik visks vyksta kitaip ir leciau nei su standartines raidos vaikais, bet svarbiausia, kad VYKSTA, juda, eina i prieki, musu vaikai tobuleja, tik gal siauresniu spektru nei ju bendraamziai. Man irgi sirdi spaudzia, kai palyginu savo sunu su 2 metais jaunesniu broliu, nes ju gyvenimo budas skiriasi kaip diena nuo nakties, ir matau, kad vyresnelis kencia del savo kitoniskumo, jis depresuoja del to. Bet tikiu, kad su viskuo susitvarkysime, tik is leto, palaipsniui.... Be to, man padeda mano sesuo. Ji gyvena UK, ir sako, kad mano sunus ten neissiskirtu is minios, nes didzioji dauguma zmoniu ten tokie, kaip jis... Keistoki, savotiski ir t.t. Be to, ten jaunimas kur kas bjauresnis nei pas mus - alkoholis, tukalai, narkotikai... Sitie dalykai daug blogiau nei AS. Ir as dziaugiuosi, kad mano vaikas toks naminis, prisirises prie manes, stengiasi buti man geras, nors ne visada jam gaunasi, ir tt ir pan. Yra ir pliusu, ir minusu, kai vaikas toks. O gyvenime juk visada yra tiek pliusu, tiek minusu. Juk kiek nedoru ir blogu zmoniu isauga tarp tu, kurie niekuo neserga, bet skaudina savo artimuosius baisiu gyvenimo budu. Tai ko as turiu pergyventi del savo naminio, jaukaus sunaus. Gal jis nemegsta apsikabinimo, bet jis svyti is laimes, kai yra pagiriamas, kai jam pasiseka kazka atlikti teisingai. Tai tikrai gera.
Ir tu nurimk - atrask tuos gerus dalykus, kuriu bent jau uzuomazgos pas vaikiuka tikrai yra, jei jis dar nedidelis. Tiesiog reikia lankstumo gyvenant su tokiu nelanksciu, sunkiai besiadaptuojanciu vaiku. Mamyte tam ir yra, kad palaikytu vaika, ir padetu jam prisitaikyti siame gyvenime. Svarbiausia, buk stipri pati. Ir nepastebesi kaip vaikas uzaugs. Kad su mano vaiku ne siaip charakterio problemos, o kai kas rimciau, suzinojome kai jis pradejo eiti i mokykla. Iki to laiko tiesiog ignoravau darzelio aukletojas ir visus, sakancius, kad blogai aukleju vaika, kad jis nesukalbamas. Dabar jau 11 metu, kai lankomes pas specialistus ir ka galiu pasakyti - per ta laika buvo visko. Kartais progresas tiesiog suoliuodavo, kartais viskas sustodavo vietoje 2-3 metams ir apimdavo neviltis. Bet svarbu nepasiduoti, nes viskas yra praeinama, isgyvenama, ir gyvenimas teka sava vaga. Jokiu budu nepasiduok liudesiui. Be asaru nei vieno vaiko neuzaugina jokia mama. tiek sveiki vaikai, tiek ligoniukai privercia mamas pergyventi, tik del skirtingu dalyku. Svarbiausia - nepanikuoti. Pati sau ta daznai kartoju, ir visai padeda biggrin.gif Taip kad laikykis 4u.gif


Aciu Tau uz grazius zodzius 4u.gif
pirmiausia jei leisi patarsiu ka daryciua tavo vietoj, rasei kad nepratese neigalumo, ir likot kaip ir ant ledo, o sesuo is UK, ten tikrai jam butu lengviau, as mastau, kai maniskis prades kalbet, jei prades, emigruoti, ne LT mes niekas esam, o nasta...jei yra galimybes, juk uzsienyje integruojasi , o kaip supratau taviskis mokykla baiges, reiskias ir kalba ir masto, tik gal ne toks savarankiskas uzdaresnis nei kiti vaikai, gal kelis bzykus turi, bet uzsienyje galetu gyventi kaip imanoma savarankiskesni gyvenima.aisku, sunku viska mesti, bet jei turit galimybe...o del to, kad vaikai 18 sulauke jau sveiki, tai briedas, tikrai parasyk koki rasta kaip cia minejai, kol mes tylesim tol nieko nesikeis.
Rasai kad iki mokyklos nepastebejai, tai taviskio kalba vystesi normaliai? tai gal jum aspergeris?

As tai cia anksciau buvau, issiregistravau, nes maciau kad nepritampu, kad nesusitaikau, vel prisiregistravau, vel issiregistravau. na manau as nebesusitvarkysiu be specialistu pagalbos...per stipriai man si rykste reze

Apie savo vaikiuka- 3.3m., lankom logopedini darza jau trys menesiai. Iki dvieju metuku buvo geras vaikas, tik visiskai nekalbantis. Ta prasme iki metuku kazka kalbejo, po to nutilo pusmeciui, po to vrc, ir gyvenimas eme slysti po kojom, dvieju metuku leidau i paprasta darzeli, ir padariau lb blogai, siaip norejau kad ismoktu su sveikais buti, ir dar zinoma neigiau negalia, bet skirtumas mates.
Lankydamas paprasta darziuka ismoko daryti i puoda, valgyt, gerti (pats), bet kartu tapo labai nervuotas zinoma grupej 20 sarasiniu vaiku, triuksmas ir t.t. Dabar bent sarasiniu 10, o ir tai ne visi ateina, ir logopede individualiai ima kasdien. o ten...guledavo ir su masinyte zaisdavo, sugadinau vaika, pasidare irzlus rekia cypia be reikalo, griuvineja jei kas ne taip. tam darze sirgo ir sirgo, sitam nei karto!
Mano vaikiui F83.8 , psiche su neuro sako kad autizmo nera, ten sako kad autizmas but, tai reik 16 bruozu, o pas ji vienas kitas, bet kad mano vaikas nekalba ir keistas, tai. ai, as nebezinau....


QUOTE(Cukraus pudra @ 2010 11 23, 19:42)
mūsų tėtis ir šiaip dienai netiki,kad sūnus kitoks. kad su rimta bėda. sunku aišku, bet... [/i]


musu tetis sako kad jis daugiau pasieks uz paprastus vaikus...sventas naivume...

QUOTE(Chanson @ 2010 11 23, 19:54)
kai buvau vaikas, niekas man nesivargino kurti švenčių, stebuklų, nuotaikų. Aš buvau viena, o per tokias šventes, kaip Kalėdos - dar ir vieniša. Bet aš mačiau aplink jaukią nuotaiką kuriančias šeimas, kaip jie, sutemus, glaudžiasi prie stalų, o kažkur kambarių kampuose, pro langą matosi, žiba jų eglutės, kokiom ten kvailom, sovietmečiu įmanomom gauti, lemputėm... Ir jau tada, vaikas visai, aš supratau, kad turiu dvi galimybes - toliau kentėti ir blaškytis tarp vienatvės ir pavydo arba... susikurti šventę sau. Tokią, kokią aš suprantu. Tokią, kokios man reikia.
Todėl kiekvienais metais aš pasiimdavau močiutės išsaugotą labai seną eglės žaisliuką, kuris atsidarydavo ir pasidalindavo į dvi dalis ir ant mažų lapelių surašiusi savo norus, svajones, viltis, sukišdavau šiuos ten, o šventė būdavo tada, kai kitamet atidarydavau tą žaisliuką ir skaitydavau, ką buvau parašiusi, galvodama, išsipildė tai ar ne...
Iš tikro, aš nekenčiu kalėdų. Nes mano sukurta šventė sau, kai man nėra nuotaikos ir slegia apatija, atrodo lyg vienišo žvėriuko betikslis blaškymasis po pakampes, bandant gauti nors kažką. Bet - tuo metu man buvo gera ten, kur save mokėjau nukelti. Kad ir kaip tai skriaudžiai galėjo atrodyti aplinkiniams, man su tuo kvailu žaisliuku iš dviejų dalių, buvo labai ramu ir gera.
Galėčiau ir dabar nejaust blogų jausmų šiai šventei. Juk jeigu tada sugebėjau, dabar - tuo labiau galiu, esu didelė mergaitė, daug mačiusi gyvenime. Bet nenoriu. Man patinka, kad nemėgstu Kalėdų. Taip aš demonstruoju savo maištą prieš tai, kas su manim, mažu dideliu žmogumi, šiame gyvenime buvo padaryta suaugusiųjų rankomis.
Bet noriu patarti Misis.zd - jeigu įsileistum šventę į širdį, o ne į namus, ir paleistum savo mintis tolyn nuo stereotipų, įsitikinimų ir aplinkos įtakos, pajustum, kaip gera yra švesti tai, ką pats sukūrei. Tavo vaikutis nežiūri į kalėdų eglę. Bet argi eglė, tas vargšas medis, kuriam taip ir neleido užaugti pilnaverčiu miško gyventoju arba dar blogiau - plastikinių šakelių rinkinys, yra tikra šventė? Siūlau savyje ieškoti to, kas sukurs tikrą šventę jūsų visai šeimai, kad ir kaip tai keistai ar neįprastai, o tegul ir - kvailai, gali atrodyti aplinkiniams 4u.gif


gaila kad vaikyste nebuvo tokia, kad gera but ja prisiminti console.gif
Labai noreciau isisleisti svente, vaiko negalia ir rasti ramybe pagaliau. manau su psichiatru man pavyktu, nes paciai, kaip matot, nepavyksta...

CHANSON dziugiuosi jusu pirmu kartu 4u.gif

CUKRAUS PUDRA labai grazus vaikiukas 4u.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo misis.zd: 23 lapkričio 2010 - 23:21
QUOTE(misis.zd @ 2010 11 23, 23:20)
esme tame, kad nebematau jokio dziaugsmo gyvenime...


Kai žmogus ištaria šituos žodžius - tai vadinama DEPRESIJA. Ir tai yra liga, kurią reikia gydyti. Gydymui reikia viso komplekso: ir psichologo, ir psichiatro, ir neurologo...Atsiprašau, jei labai tiesiai šviesiai parašiau. Aš turiu draugę, kuri medikų pagalba puikiai valdo šią ligą.
Atsakyti
QUOTE(Ice @ 2010 11 24, 00:34)
Kai žmogus ištaria šituos žodžius - tai vadinama DEPRESIJA. Ir tai yra liga, kurią reikia gydyti. Gydymui reikia viso komplekso: ir psichologo, ir psichiatro, ir neurologo...Atsiprašau, jei labai tiesiai šviesiai parašiau. Aš turiu draugę, kuri medikų pagalba puikiai valdo šią ligą.

tai as ir rasau, kad jauciu jog be gydytoju neissikapanosiu, neizeidei.
zinau kad ir gydantis ne visi puikiai valdo sia liga, ji atsirado po didelio streso kai pabuvojom vrc ir isejom su diagnoze, nuo tada pradejo griut mano pasaulis kaip kortu namelis.
atsiprasau, gal jum neidomu, as tik norejau issipasakot, kad atraset, didelis aciu 4u.gif
Atsakyti
QUOTE(misis.zd @ 2010 11 23, 23:20)
Apie savo vaikiuka- 3.3m, lankom logopedini darza jau trys menesiai. Iki dvieju metuku buvo geras vaikas, tik visiskai nekalbantis. Ta prasme iki metuku kazka kalbejo, po to nutilo pusmeciui, po to vrc, ir gyvenimas eme slysti po kojom, dvieju metuku leidau i paprasta darzeli, ir padariau lb blogai, siaip norejau kad ismoktu su sveikais buti, ir dar zinoma neigiau negalia, bet skirtumas mates.
Lankydamas paprasta darziuka ismoko daryti i puoda, valgyt, gerti (pats), bet kartu tapo labai nervuotas zinoma grupej 20 sarasiniu vaiku, triuksmas ir t.t. Dabar bent sarasiniu 10, o ir tai ne visi ateina, ir logopede individualiai ima kasdien. o ten...guledavo ir su masinyte zaisdavo, sugadinau vaika, pasidare irzlus rekia cypia be reikalo, griuvineja jei kas ne taip. tam darze sirgo ir sirgo, sitam nei karto!
Mano vaikiui F83.8 , psiche su neuro sako kad autizmo nera, ten sako kad autizmas but, tai reik 16 bruozu, o pas ji vienas kitas, bet kad mano vaikas nekalba ir keistas, tai. ai, as nebezinau....
musu tetis sako kad jis daugiau pasieks uz paprastus vaikus...sventas naivume...
gaila kad vaikyste nebuvo tokia, kad gera but ja prisiminti  console.gif
Labai noreciau isisleisti svente, vaiko negalia ir rasti ramybe pagaliau. manau su psichiatru man pavyktu, nes paciai, kaip matot, nepavyksta...


Žinokit, kol neperskaičiau šitos žinutės, maniau, kad Jūsų vaikui 10-12 metų. O, pasirodo, DAR TIK 3,3 m doh.gif
Lankot logopedinį darželį, vaikas apsitarnauja - tai jau yra LABAI daug (maniškis labai retai nori pats valgyti...)
Kodėl netikite specialistais, kad sako, kad autizmo nėra? Džiaukitės, kad taip sako. Vadinasi, yra labai daug vilties, kad esami bruožai mažės...
Kad ir kaip sunku patikėti, patikėkite, ką sako tėvelis mirksiukas.gif

P.S. Per kančias į žvaigždes. Niekas savaime nevyksta. Reikia daug darbo.
Tiesa, ne išimtis ir aš...Žinokit, mano pradžia irgi panaši buvo kaip Jūsų...Ašarų pralietos vonios. Pagalvės šlapios. Akys pražiūrėtos internete. Ir ką - žinokit gyvenu. Ir myliu gyvenimą! Nes vienintelį jį turiu. Visom keturiom kabinuosi. Ir vaikas, ir namai, ir studijos (pavasarį net užsienyje stažuotėje buvau), ir darbai, ir papildomi vežiojimai pas logopedę, vaiką tempiu kur tik įmanoma, į teatrus, į svečius, pastovūs stresai ir t.t. ir pan...
Tiesa, reiktų nepamirštui dar ir MB, nes deja deja, bet jam dėmesio lieka vis mažiau...Vis pažadu sau pasitaisyti blush2.gif

Vienžo, nežinau ar kiek padėjau šiom savo kalbom blush2.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Ice: 23 lapkričio 2010 - 23:51
Sveikos 4u.gif

QUOTE(misis.zd @ 2010 11 23, 16:05)
Nelaukiu kaledu, jau greit antrti metia kaip ju nekenciu...
Kaip jus jauciates pries sia svente?


Aš dievinu Kalėdas 4u.gif Šilta šventė, šilčiausi atsiminimai, vaikystė. Gal sunkiau, kai artimieji pradėjo išeidinėti Anapilin, ir tuščių lėkščių daugėti ant stalo.
Manau, kad sunkiausia prieš šią šventą mažėlių tėvams, kai tiki stebuklu, o tavo mažas stebuklas kitoks.
Bet gal jus padės, kad dauguma mūsų ne tai kad susitaikė, tiesiog atrado naują gyvenimą. Išsilaisvino iš autizmo. Praktiškai visom šeimom iš pradžių būna tarsi autizmo stigma, tėvai suserga autizmu, neigia diagnozę, pyksta, šalinasi visų. Vėliau susitaikymo kelias. Man bent jau buvo ir recidyvų: kaip kad ir mano sūnaus raida banguoja, taip ir aš.
Bet lengviau.
Myliu, džiaugiuosi savo vaiku. Visa širdimi.
Atsakyti