Aš ir mano autistukas

Kaip gera čia ateiti ir rasti tiek mamų džiaugsmukų. Šaunuoliai vaikučiai!

mano irgi mėgsta man laiškus rašyt, nors aš niekur ir neišvažiuoju, tik mūsų laiškutis trumpas "mama aš tave myliu" ir tokių gaunu po kelis per savaitę, o žodžiu pasako po kelis kartus per dieną...
Papildyta:

Priminei man apie draugus, nugi mano mažius susirado draugą, pirmą tikrą draugą, kurį myli jis ir kuris jį labai myli !!!!!!!!!!!!!!!

Esu skaičius jog vaikas susiradęs draugą nebelaikomas autistu!!!!!

Gaila tik kad tas draugas kaune

Nu kaip smagu. isivaizduoju kad jums lengvaiu dabar. Reikia ir tevams truputi atsigauti, pailseti kazkada.
Faina aisku labai kai vaikai pasako kaip jie mus myli. As kadangi pati daznai jai sakau( ir sunui aisku) kaip as juos myliu, tai daznai is ju irgi isgirstu
Maniske siaip draugiu nelabai turi. Su ja bendrauja vaikai, yra keletas mergaiciu su kuriomsi kartu i mokykla vaziuoja, buna uzeina jos pazaisti kartais ar pas mus, ar lauke susitaria. Bet uzeina laikotarpiai, kai nebenori tos mergaites kuri laika su ja intensyviau bendrauti. Del to aisku liudi dukra. Bet kada nors ras manau dar tikrai kokia drauge.
Buvo neseniai toks ivykis, dukra nespejo islipti is perpildyto autobuso jos stotelej, vairuotojas uzdare duris ir nuvaziavo, nors ir klasioke is lauko sauke, kad atidarytu, ir dukra bande dar graziai viduj papriestarauti. vairuotojas nesureagavo. O sekanti stotele uz posukio, dukra ten nesiorientuoja. Po kiek laiko paskambino is mokyklos, kad dukra neatejo, liko autobuse. Zodziu ir man panika, ir mokytojams.Po kiek laiko dukra atejo i mokykla. Paskui papasakojo, kad ji islipus nebezinojo kur eiti. Bande i viena puse eit, pamate ,kad ne ten, paskui dar kazkur pasuko,vel ne ten.Tada pasimete ir issigandus kazkokios moters paprase, akd parodytu kur jos mokykla yra. Tai ja ir palydejo ta moteris kiek. Issigandus buvo labai, sake kuo toliau tuo baisiaiu daresi. Bet dabar ji bent zino, kad reikia rekt autobuse ir nebebuti mandagiai. AS aisku irgi paskambinau, ir issakiau priekaistus autobuso parkui. Bet kita karta ji zinos kur eiti ir kaip elgtis. Tik baimes buvo daug visiems.

Pareis, maniškis taippat būtų pasimetęs.Gerai , kad pasitaikė supratinga moteris.Aš kartais aptariu situacijas, ką daryti, jei pasiklystum.Aiškinu, kad reikia prieiti prie bet kokio žmogaus ir prašyti pagalbos. O Matas man atsakė, kad jis prie nepažįstamo žmogaus neis, nes tiek aš, tiek mokykloje jam aiškino,kad su nepažįstamais kalbėti negalima ir nepatartina. Tai aš jam pasakiau, jei pasiklysi, tai kalbėti ir prašyti pagalbos BŪTINA.

Siaubas, maža širdutė taip ir plyšt gali, va dėl to aš ir nesiryžtu mokyklos keist, kad ir kaip blogai šioj būtų, bet arti prie namų, nėr kur pasiklyst...

Maniske irgi primokyta buvo. As irgi aiskinu su svetimasi anekalbeti ir neiti niekur, bet si karta gerai,akd ji pasiklause.

Buvom šiandien pilvuko echoskopuoti. Vaikas pakeltas anksti, nevalgęs, negėręs, jokio socialinio kontakto su gydytoja Praklykė iki raudonumo, prasiraitė, niekaip negalėjau sudominti "televizoriumi, kuriame pilvuką rodo" Tai toks ir to tyrimo informatyvumas Šį kartą neturėjau "čiupa čiups", turėjau vilties, kad supras, nu bet niekaip

Ice, ir pas mus panašiai.

Jokūbas nepriima, jokių aparatų, jokios apžiūros. buvo paskirtos inhaliacijos, tai panikavo. nebelankom.kitą savaitę bandysim į šildymus eit..
akių patikrint neįmanoma, plaučių nuotraukos nepadarysi irt.t.
žodžiu

Metų pradžioj buvo kažkoks stebuklas įvykęs: labai gerai kontaktuodavo su gydytojais, kai tik nueidavom, iš karto pats plikindavo pilvą ir krūtinę, kad jam paklausytų širdutę arba plaučiukus. To stebuklingo laikotarpio dėka net kuo puikiausiai jam atliko širdelės echoskopiją, kuri užtruko gerą pusvalandį, net kardiogramą padarė - ir be jokių saldainių. Na, o vasaros pabaigoje žiauriai išgąsdino kraujo ėmimas iš pirštuko (nors metų pradžioj genetikos centre kai ėmė iš venos net necyptelėjo). Tai nuo to laiko bijo baltų chalatų Nei akių patikrinti, nei dar ką neskausmingo atlikti Ligoninėj tai tik su čiulpiniu nuraminau iš isterijos, kai dėjo EEG elektrodus, jau maniau, viskas bus žlugę ir be tyrimo namo išvažiuosim.
Negaliu net temperatūros jam pamatuoti
Užvakar atvažiavo su tėčiu manęs iš darbo paimti - pamatė mane pačią su baltu chalatu - tai irgi pasimetė baisiausiai.

mūsiškis ne tiek gydytojų bijo,kiek tos aparatūros. jį gazdina visokie ūžimai, burzgimai. kai ją deda prie veiduko ar kūno...

O aš pirmadienį buvau optikoje, tai ten sutaisė senuosius ir dar padarė naujus akinukus. Ir bijau garsiai pasigirti, bet naujuosius iki dabar nešioja ir jokių priešiškumų jokių isterijų, kažkaip labiau patiko. Gal įsivažiuosim, be to po ranka bus antri jeigu ką...