Savigynos būreliai

Labuka visoms. Noreciau 5metuku dukra, vesti i aikido, gal zinote kur vyksta? Patogiause butu prie stoties, N.Vilnioje, Zirmunuose ar Antakalni? Aciu.

Labas, siūlyčiau šią kompaniją - geri, patyrę treneriai, nekabinantys makaronų Kadaise treniruodavosi toj pačioj salėj kaip mūsų klubas, šiemet vedė pažintinę treniruotę tokiam kovos menų sąskrydyje - visiem patiko, o tie visi irgi patyrę žmonės, ne šiaip kokie iš gatvės. Ir kaip sykis Žirmūnuose vaikų grupės yra.

http://www.aikidoaik...ren/1index.html

Pati nelankius, bet manau, kad tai gera "chebra". Kodėl - žr. žinutėje aukščiau apie "Sūkurį".

Įdomi , jums neskanūs mano pasitaškymai, man neskanūs Dranevičiaus ir Ko veiksmai Kiekvienam savo. Jei jums patinka, kad sūnus lanko pas Kristiną - tai tik valio. Kaip minėjau, Kristina kaip trenerė man atrodo gera. Kaip sportininkė kata rungtyje - gera, gal net puiki. Kaip sportininkė kumitė rungtyje - gera aktorė. Ką gi, tai irgi sugebėjimas
Bet kokiu atveju, ką nors lankyt geriau nei išvis nieko neveikt

stripuli, tai gal su Giedrium tiesiogiai ir aiškinkitės, jei kažkas nepatinka, o ne internete purvais drabstykitės? Jei jau iš tiesų Giedrius leidžia sau taip elgtis, kaip jūs rašot, tai gal nepulkit elgtis taip kaip jis? Nes šiuo atveju gaunasi, jog juokiasi puodas, kad katilas juodas



Va čia tai Ar ne per daug drąsiai, kaip turinti oranžinį diržą, kritikuojate daugiau (ir žymiai daugiau) už save pasiekusius??? Paskaičius tamstos komentarus, galima susidaryti vaizdelį, kad vos ne vienintelė apie karatė išmananti esate O visokie Giedriai, Kristinos, Norbertai ir t.t., tai artistai, savimylos, per gerai apie save galvojantys ir pan. Tik kodėl tada pas jus po 10 metų treniravimosi oranžinis dirželis? Aktorinių sugebėjimų per mažai turit? O gal tiesiog lengviau kitus menkinti, nei pačiai kažką pasiekti? Gal pradžiai išsiimkit rąstus iš savo akies, tuomet kitų akyse krislų ieškokit

Kaip sportininkė kata rungtyje - gera, gal net puiki. Kaip sportininkė kumitė rungtyje - gera aktorė. Ką gi, tai irgi sugebėjimas


O dėl šio teiginio pritariu Stripuliui. tai karate pasaulyje vieša paslaptis Bet kiekvieno sportininko reikalas kaip jis iškovoja pergales.

Na tai tuomet nieks netrukdo ir kitiems tokiu būdu laurus skinti Bet gi ne - paprasčiau atsidarius SM forumą paburnoti
Bet kuriuo atveju, sėkmės visiems sportininkams ir sportininkėms

Gal nereikia cia intrigu, tik geru rekomendaciju prasytume
Papildyta:



http://www.aikidoaik...ren/1index.html




Aciu uz pasiulyma

Visoms - dabar jau tikrai pabaigai, todėl "ilgas laiškas", ir Įdomiai asmeniškai.


Su Giedrium viską išsiaiškinau kuo tiesiogiausiai, tiek akis į akį, tiek laiškais. Nežinau, kur dar tiesiogiau - muštis beliktų Beje, va su juo aš būčiau visai ne prieš viską išsiaiškinti kumite, o prieš savo trenerį net mirtinai girta ir nuo to padrąsėjusi nešokčiau, nešokčiau prieš jį ir būdama blaivi, jei mirtinai girtas būtų jis, nes vis tiek pralaimėčiau, užtikrintai - tai irgi šį tą sako apie žmonių pasiekimus, tiesa?

Purvais nesidrabstau, pateikiau informaciją taip, kaip ją matau ir ką, mano manymu, turėtų žinoti nauji žmonės, ateinantys lankyti treniruotes. Dar sykį pasikartosiu - jei žmogus nenori siekti karate aukštumų ir taikyti įgytų įgūdžių savigynoje prieš peilį ir panašiose pavojingose situacijose - Giedriaus treniruotės jam puikiai tiks, nes yra rengiamos TIKRAI įdomios ir draugiškos vasaros ir žiemos stovyklos, galėsite pasikelti savivertę, sulaukdami pagyrimų, surasite draugų, kad ir kokio amžiaus būtumėte, ir t. t. ir pan.
Jei norite siekti didelių sportinių aukštumų - yra geresnių trenerių, kurie į aukštumas galbūt pakylės kur kas greičiau ir kokybiškiau. Būkim biedni, bet teisingi - Giedrius kol kas neišugdė nuo vaiko iki suaugusio nė vieno ką nors pasiekusio mokinio. Kristina dešimt metų lankė treniruotes pas Viktor Golovač, o pas Giedrių atėjo tik dalyvaut varžybose ir pasimokyt aktorinio meistriškumo. Kaip sportininkė ji jau buvo pilnai susiformavusi. Laimonas Niūniava dešimt metų lankė treniruotes pas Jaroslavą Žiugždą, Rytį Bublevičių ir kitus trenerius, taip kad pas Giedrių irgi atėjo visiškai susiformavęs. Nors linkiu, kad išugdytų, man negaila - kuo daugiau lietuvių garsina Lietuvą, tuo man maloniau.
Jei norite mokytis savigynos, tai išvis ne karate reikėtų mokytis, bent jau ne tradicinio. Vėlgi yra geresnių tam labiau pritaikytų "stilių", kur rezultatai pasiekiami greičiau ir yra realiau pritaikomi.

Karate pasaulyje esu ne 10 metų, o 17. Treniruojuosi virš dešimties. Treniravausi pas 5 skirtingus trenerius.
Patikėkit, prie tiek laiko, jei tuo degi ir imi domėtis dar ir kitais kovos menais, akiračiui praplėsti - pradedi matyti daugiau nei iš pradžių ir nei dažnas.

Apie diržą jums, Įdomi, asmeniškai. Parašiau specialiai, kokį turiu, nes nuo nieko nesislepiu ir dėl nieko man negėda, nei dėl sugebėjimų, nei dėl nesugebėjimų.
Situacija su juo buvo tokia - turiu labai stiprią trumparegystę, ir man prieš pradedant lankyti treniruotes, esant penkiolikos, dispanseryje jas griežtai uždraudė, esą nuo smūgių į galvą atšoks tinklainė. Primenu, kad tais laikais nebuvo interneto ir pan, kur galėtum laisvai surast kitokią nuomonę. Todėl atnešiau treneriui griežtą draudimą, o sau priėmiau tokį sprendimą - laikyti tik tuos diržus, per kurių egzaminus nesmūgiuojama į galvą. Mano laikais smūgiuojama buvo nuo mėlyno.
Kadangi jį priėmiau, reikėjo susirasti kitą būdą "sau paguosti", kad visi laikosi, o aš "stabdau". Tad baltą laikiau su visais, po trejų mėnesių lankymo, o geltoną ir oranžinį - keldama sau tokius reikalavimus, tarsi laikyčiau juodą, kas trejus gyvo lankymo metus. Žalią ketinau išsilaikyt senatvėje, pasitaupyti. Taigi kaip sakau kėliau sau gal ir nerealų reikalavimą laikyti diržus ne pagal egzaminų reikalavimus, o tobulai, kiek tik tai įmanoma tame lankymo momente.

Ir dabar, kai prieš porą metų iš okulistės išgirdau sensacingą naujieną, jog man nėra visai jokio pavojaus, jog atšoks tinklainė, ir nuo draskančių burną keiksmažodžių reikėjo labai stipriai susičiaupt, turiu problemą. Niekaip negaliu prisiverst laikyt žalio diržo, nes dėl tam tikro fiziologinio ypatumo, kurio įveikti neįmanoma, mane žalio diržo katoje viename apsisukime nuneša į šoną per kokius pusę metro ir aš negrįžtu į vietą. Ir man nenugalimai gėda, kad va, aš - po dešimties metų lankymo - negrįšiu į vietą visų akivaizdoje. Nors tai absurdas. Nors pilnai galėčiau "suvaidinti", kad į vietą grįžau. Bet ko gero va pasistačiau sau tokią "sieną", kad žalias diržas - senatvėje - ir neperlipu nė per kur, ir ieškau sau pasiteisinimų, iki idiotiško, kad oranžinė spalva man tinka labiau.

Jau buvau susikaupus laikyt, ale pastojau. Dabar bus dublis du, tikiuosi, žiemą galų gale šią "sieną" perlipsiu ir nubėgsiu ten, kur ir turiu nubėgt - nusivysiu prarastą laiką...

O šiaip, dar toks dalykas, kad pas mane yra plyšęs meniskas (ne karate treniruotėse), ir kas du metai tenka padaryt poros metų pertrauką, nes nebepaeinu. Ir po poros metų pertraukos aš vėl žygiuoju pas pradinukus, nes sau įsikalu, kad po tiek laiko su vyresniais nepavešiu (kas vėl yra absurdas), nes kai dalyvauju rinktinės treniruotėse ,viską ten pavežu, ir taip jau penkis kartus buvau pas pradinukus, šiemet eisiu šeštą - šįsyk rinktinės treniruotes "atidaviau" savo vyrui, kažkas juk vaiką turi prižiūrėt.

Nors šiaip iš esmės - nebereik man tų diržų. Varžybose dalyvaut niekad nenorėjau, katos ne mano arkliukas, mano arkliukas jų realus taikymas, kurio Lietuvoje niekas nedaro, o kumite mano asmenine nuomone merginom nedera, ir jų randai nepuošia... Kur kas maloniau tiesiog vaikščiot į treniruotes ir šlifuot kiekvieną menkiausią smulkmenėlę.

Bet - labai norisi treniruoti mažiukus, perduoti jiem tai, ką tiek laiko pas tiek trenerių vaikščiodama "pradinukų" grupėje, įsisavinau. Matau, kad turiu ką perduot, kai bandžiausi patreniruot asmeniškai porą žmonių. Tai kad tai įgyvendint, diržus išsilaikyti teks.

Žinote, išduosiu paslaptį - literatūros ir teatro kritikai dažniausiai nebūna nei rašytojai, nei režisieriai, ir nė neketina tame siekti aukštumų. Paprasčiausiai, jei jie geri, jie būna apsiskaitę ar "apsižiūrėję" ir tuo degantys. Tai mano situacija. Aš tuo degu ir tuo gyvenu, bet tai nereiškia, kad turiu talentą daug pasiekti kaip sportininkė, ir tai nereiškia, kad aš to ir labai įnirtingai noriu. Galbūt jei būčiau žinojusi ką kitą apie savo sveikatos situaciją, galbūt būčiau norėjusi - galbūt mano įsitikinimas, kad merginų randai nepuošia, būtų pasikeitęs. O iš kitos pusės, galbūt jau sėdėčiau invalido vežimėlyje dėl kelio. Dėl nieko nesigailiu ir išdidžiai sakau - po dešimties metų lankymo turiu 7 kyu.

Visiems ir visoms ir vaikiukams sėkmės renkantis gerą jų poreikius atitinkantį trenerį

P. S. iš temos nedingstu, jei kam reikės patarimo dėl kokio nors sporto, tikiuosi, galėsiu būti naudinga.

stripuli, nugi nereikia teisintis, kiekvienas elgiasi kaip išmano. Tik tiek, kad jei jau su Giedriumi akis į akį aiškinotės, gal nereikia čia forume tada taip smarkiai
Linkiu sulaukti gražios senatvės (kuri dar, aišku, negreit ) ir gauti tą žalią diržą O gal tą savo sieną dar ir anksčiau perlipsit, kas žino

Ačiū, Įdomi, už palinkėjimus ir kad perskaitėt tą litaniją
Spėju, dabar jau suvisam viskas paaiškėjo ir galim vėl kalbėt tik "į temą"

paskaitinėjęs šią temą atkreipiau dėmesį į tai, kad neteisingai neigiamai yra apibūdinta kyokushin karate šaka. Jei pats asmeniškai nebūčiau išbandęs ir mano vaikai nesportavę, tai tikrai neleisčiau jiems net bandyti.

Visa tai, kas parašyta apie kruvinas kovas, apie nesugebėjimą gintis ir žiaurumą, neatitinka tikrovės.
Man iš viso atrodo, kad žavėjimasis nekontaktinėmis karatė šakomis, yra savęs apgaudinėjimas ir fantazijos lavinimas. Negali būti kovos be kontakto, todėl niekas negali išmokti apsiginti nekontaktuodamas su priešininku.

O dėl vaikų, tai vienas geriausių pasirinkimų koviniam ugdymui - tai kyokushin karate.
Iki 16 metų (!) tiek varžybose, tiek laikant egzaminus (nuo 6 kyu) privaloma dėvėti pilnas apsaugas, t.y. kojų apsaugos (nuo pėdos pirštų iki kelio), rankų apsaugos (kumštis), šalmas (apsaugantis galvą ir veidą), liemenė (apsauganti visą krūtinę ir pilvą), bandažas (apsaugantis lyties organus).
Negana to, pagal taisykles kojomis į galvą smūgiuojama semi contact, tai reiškia, kad galima tik priliesti - smūgiuojantis atlieka veiksmą pabaigoje stabdydamas.

Šią vasarą stebėjau laikančiųjų 1 daną (juodą diržą) kovas. Tačiau nepastebėjau, kad kraujas lietusi laisvai

Klausimas - jei musu merginai netoli 5 metu, ar imanoma ja leist i kokia "karate"? nu turi mergina nemazai agresijos, musasi, visi zaidimai pas ja su vaikais niurkymo stiliumi, kas kitiems faktas kad nepatinka, nebent suranda irgi toki "niurkala", tai mano tikslas butu kad ismoktu valdyti ta pykti ir suprastu kad mustis yra negrazu (puolant, ne ginantis ) nu ir atsiniurkytu