Laba diena, visoms! Galvojau galvojau ir nusprendziau cia parasyti. Nelabai galiu pasipasakoti kam nors apie tai, kas man darosi. O darosi jau nelabai gerai. Esu moteriske truputi virs trisdesimties, gyvenu visiskai normalu gyvenima. bet tiesiog jauciuosi nepaprastai pavargusi nuo esamos busenos.
Jautri buvau nuo vaikystes. Prisimenu-siaubingai bijojau , kad mama nepapultu i avarija. Paralizuojanti baime sukaustydavo belaukiant sugriztancios is darbo. Naktimis bijojau, kad kas neiliptu pro langa, todel miegodavau su peiliu

slapta nuo tevu is virtuves pasiemus. Taip pat kamavo mirties baime, apimdavo siaubas bandant suvokti nebuti
Netekau mamos budama 13 metu, mire nuo vezio. tada prasidejo anapusinio pasaulio baime-bijojau tamsos, garsu, veidrodziu, vaidenosi , kad kazkas alsuoja salia, kad eina is paskos.

Kartais, net nepajegdavau atsikelti is lovos nuo tos baimes. Veliau, paauglyste, jaunyste, meiles truputi pataise situacija. Nors baimes ivairios niekur nebuvo dingusios, pvz neskridau lektuvu, nors reikejo, vaziuodavau automobiliu tik kai vairavo artimiausi zmones, kuriais pasitikiu. Niekas zinoma sito nezinojo ir nezino, randu kaip atsifutbolint

Juk nepasakysi, as su tavim nevaziuosiu, jauciu, kad butinai uzsimusim

Paskutinius pora metu situacija visai pablogejo. Bijau net su vyru vaziuoti, nors jis niekada nevirsija greicio, vairuoja atsakingai. Tiesiog man atrodo, kad i mus kas nors ileks. Kiekviena tolimesne isvyka man tikras isbandymas. Ziuriu per veidrodeli i kiekviena pravaziuojanti automobili ir laukiu avarijos
Bijau del kiekvieno artimojo. Kiekviena diena persekioja jausmas, kad kazkas atsitiks, kazkoks kraupus nerimas. Galvoje sukasi mintys, kas bus, jeigu numirsiu, jeigu vyras numirs, ar kas kitas is artimuju. Jau koki pusmeti tragiskai blogai miegu, blaskausi. Kartais ikalu valerijonu, bet jie nelabai padeda.
Esme, kad nenoriu uzsiciklinti ties savimi. is tiesu yra zmoniu, kuriem labai blogai, kovoja su mirtinom ligom, kiti valgyti neturi, yra aibe s didesniu problemu uz mano, todel stengiuosi gyventi kiek imanoma normalesni gyvenima ir apie savo nesamones nepasakoti