Gabriel Garcia Marquez "Apie meilę ir kitus demonus"
Vakar pradėjau skaityti, o šiandien jau pabaigiau. Fantastiškas romanas! Tik galėjo būti biškelį platesnės apimties, nes taip greitai baigėsi.
Kita vertus, išbaigtas jis nuo A iki Z. Knygoje susiduriama su labai kitoniškais ir skirtingais veikėjais: iš meilės besikankinčiu dvasininku, mergina, uždaryta vienuolynan dėl apsėdimo, su jos tėvu, markizu, kuris dėl jos kankinasi ir kitais spalvingais personažais, ryškiai spalvinančiais magiškai realistišką romano drobę. Man knygoje aprašoma istorija labai skaudi. Meilės ir religijos temos kryžminasi, sudarydamos nedalomą visumą. Įspūdinga, visgi. Galiausiai jauti, kad romaną parašė talentinga ranka, gerai įvaldžiusi plunksną. Kitu atveju, nesijausčiau taip paveikta knygos, kaip dabar jaučiuosi. Šitaip įsijaučiau į teksto srovę, kad aplinka visai nerūpėjo.
Romanas labai aistringas, prilyginčiau jį degančiam laužui, kuris, atėjus išmuštai akimirkai, nustoja degti. Nustojo degti jis ir mano rankose, bet galvoje pasiliko. Tikiu, kad ilgam.Iš Markeso kūrybos skaičiau "Meilę choleros metu" ir "Šimtą metų vienatvės". "Apie meilę ir kitus demonus" pastarosios, mano nuomone, gal ir neaplenkia, bet pagal stiprumą jas lyginti galima itin adekvačiai. O va "Meilei choleros metu", mano suvokimu, kuris vis dar įaistrintas knygos, reikėtų prieš "Apie meilę ir kitus demonus" slėptis po pageltusiais lapais.
