Sveikos, likimo sesės, ir visos nuliūdusiųjų guodėjos,
Parašyti į SM forumą ryžausi po kelerių metų pertraukos... Visos iki šiol mano rašytos žinutės čia "papostintos" dar tada, kai gyvenau (bent jau maniau gyvenanti) laimingą šeimyninį gyvenimą, turintį puikų vyrą, su kuriuo vienas kitam buvome pirmi, taigi, dovanojome šilčiausius jausmus, suj kuriuo išgyvenome 13 metų...
SM forumas buvo man nepakeičiamas laukiantis dukrytės, auginant ją. Šiame forume gyriausi savo rankdarbiais ir lieknėjau su šaunia kompanija.
Dabar aš esu moteris, gyvenanti su vyru, kuris myli kitą... Jei tai būtų kokia vietinė padraika - galbūt nesunku būtų ją susirasti ir į marmūzę užvelėti (ai, tik šneku, niekada nebuvau mušeika). Bet faktas tas, kad po 13 metų trukusios santuokos, MB stažuodamasis Amerikoje, susižavėjo filipiniete. Išbuvo jis ten 7 mėnesius.
Kai sužinojau, kad MB turi vykti į tą komandiruotę, norėjau vykti kartu su dukryte. Bet būtų kainavę labai daug pinigų - kelionė 10 000 lt, būtų reikėję nuomotis būstą Amerikoje, vyras būtų negavęs amerikiečių stipendijos, o ir su medicina ten sunkoka. O dukrelė linkusi dažnokai susirgti... Tai likome su dukryte LT. Žinojau, kad tai didelis laiko tarpas, kad turiu sulaukti. Kažkaip netyčia išgirdau dainą Stoviu aš parimus"... Pamaniau - panaši situacija. Dainos herojė išlydi vyrą į karą (maniškis irgi karininkas). Kad būtų lenngviau jo laukti, herojė užsiima rankdarbiais - audžia. Aš gi mezgiau ir nėriau. Per tuos 7 mėnesius numezgiau 12 mezginių - suknyčių, megztukų, kepurių dukrytei, šį tą sau...
Į darbą dar nėjau, nes buvo dekretinės atostogos. Tai eidavau su dukryte į lauką, abi triūsėme, kol mažuliukė išmoko naudotis puoduku. Mergytė piešė - pieštukais, teptuku, pirštukais, kartais net... pėdutėmis

. Dalyvavome Premaman parduotuvės surengtame piešinių konkurse "Dovana mamai" ir laimėjome prizinę vietą.
Su tėtuku beveik kasdien bendraudavome skype. Daugiau dieną mūsų laiku.
Čia aš padariau didelę klaidą - vakarais neskaipuodavau. jam, parėjusiam iš paskaitų, laiko likdavo, reikėjo kompanijos, o aš tuo laiku jau miegodavau. Arba... megzdavau, žiūrėdama filmus, arba skaitydavau.
Dar jis norėdavo, kad vakarais, įsijungusi internetinę kamerą, aš pasi...

. Porą kartų tai dariau, bet savęs kutinėjimas man nepatinka. Ne todėl, kad nemylėčiau savęs ar nebūčiau mylėjusi jo. Bet aš esu tos nuomonės, kad mylintis reikalingi 2 žmonės. Kad ir kokių liaupsių galima prisiskaityti apie masturbaciją, bet man ji nepatinka. Aišku, jei būčiau žinojusi, kuo visa tai baigsis, dėl jo būčiau kad ir kas vakarą...
Tai va, filipinietė užpildė jam tą laiko perteklių ir bendravimo su manimi stoką. Dar būdamas ten, MB nusprendė, kad norėtų skirtis su manimi ir vesti ją...
kai grįžo, jutau, kad kažkas ne taip, bet gėdijau save už tokias mintis - kodėl turėčiau abejoti žmogumi, kuris vis sakė, kad mane myli...
pabuvęs namie 2 savaites, pasisakė, kad jam patinka viena kursiokė. o tada tai prasidėjo abipusis marazmas...
Iki tol mes niekada nebuvome turėję meilės nuotykių, jis nebuvo "babnikas", o aš apie jokius diedus negalvojau. O čia - bac. še tau, boba, devintinės! Supanikavau, prakaukiau visą naktį. Kitą dieną darbe (kelios dienos kaip po dekretinių buvau grįžusi į darbą) paprašiau, kad duotų man kuo daugiau darbo, kurio dėka galėčiau užsisėdėti darbe iki vėlumos ir nors kiek užsimiršti. Išlipdavau keliomis stotelėmis anksčiau, nes autike buvo gėda nuo žmonių savo čiurkšlėmis sruvančių ašarų (ir iš kur jų tiek prisikaupia). Neprisileidau jo kurį laiką. Norėjau išeiti gyventi atskirai, bet... tėvai gyvena kitame mieste, be to, tokiame mažame būste, kad aš, dar ir su vaiku, neturėjau galimybių pas juos prisiglausti. O algelė mano buvo tik 500 lt... Apie alimentį prisiteisimą neišsiskyrus tada dar nežinojau.
o gal galėjau būti protingesnė už jį, ir elgtis taip lyg niekur nieko. Bet ne - išskydau kaip snarglys...
Po to pradėjau jį lepinti - ruošti papuoštus patiekalus. gamindavau kiekvieną vakarą. kad ir kokia jausdavausi pavargusi ar išsekusi nuo to žliumbimo, bet sumuštiniai ar koks greitas maistas buvo tabu. Rengdavau vakarus su jo mėgstama muzika, uždegdavau žvakių, masažuodavau šildytu aliejumi, šokoladu. Aišku, vėl jį prisileidau. fantazija žmogaus buvo beribė. Intymiuose santykiuose nebuvo klausimo, ar viena ar kita patinka man. Viskas buvo, kas patinka jam. ir kas baisiausia, "tvarkydamas"

mane, jis tuo pačiu metu man į ausį kuždėdavo, kad myli ją. ir prašydavo" leiska pasidžiaugti tavimi, kol dar galiu". O aš taip norėjau išgirsti jo atsiprašymą, pasakymą, kad prišnekėjo nesąmonių, kad taip negalvoja, kad mane myli... Negirdedama to, ko troskau, as vel pypinau klausimais - tai kuo as blogesne, kuo ana geresne, ar tu ja myli ir pan... Deja, į mano klausimus tada jis negalėjo NIEKO tsakyti. Burbtelėdavo "Nežinau" - ir viskas. Vėliau jis surankiojo įvairių argumentų - tai su manimi neva pykdavęsis dažai, tai aš prie to skaipo užpakaliuką per mažai krapštinėjau, tai mažiau už jį uždirbdama, jam ant sprando sėdėjau...
Lovos "tusai' baigesi tada, kai aš pasakiau: "Jei tarp mūsų dar yra "lova", vadinasi, viskas bus gerai". Tą patį vakarą "lovos" neliko. Neliko galimybės net jį apsikabinti - stumdavo kaip kokią šlykštynę. dar priekaištaudavo, kad per daug jį kontroliuoju, kad lendu į JO gyvenimą. Nors dar vakar mūsų bute visi kambariai buvo bendri, galėjau eiti, kur panorėjusi...
Man "nuskilo" unikalus atvejis - pabendauti su ta filipiniete. iš pradžių ji teigė, kad mano vyriokas jai nerūpi, kad ji turinti savo antrąją pusę, kad tarp jos ir mano vyro nieko negali būti, nes yra labai didelis atstumas ir kultūrų skirtumai. Bet nepaisant to, ji nesiliovė bendrauti su MB. Vis dažniau jis užsirakindavo kambario duris, kad neįeičiau ne tik aš, bet ir dukrytė...
Pakentėjusi kelis mėnesius, aš pagalvojau, kad jei jau MB manęs taip nebemyli, tai gal pabandyti laimę su kitu žmogumi. Viename pažinčių puslapyje susipažinau su vyruku. Šalia MB užsidarinėjimų ir bandymų mane pakaltinti, bendravimas su nauju žmogumi, kreipinys "saulyte" buvo tikra paguoda. Kurį laiką net atrodė, kad jam kažką jaučiu.
Aišku, gal aš tikrai konfliktiška persona, nes bendrajant su nauju vyruku irgi budavo įvairių nesusipratimų. Tai MB ne tik kad nepavyduliavo, jis dar duodavo man patarimus, kaip susitaikyti, ir DŽIAUGDAVOSI, kai susitaikydavau. Budamas geros nuotaikos, MB sakydavo: "Tu nesi bloga, bet aš radau geriau".
Nutempė jis mane ir į skyrybų centrą. Norėjo nutraukti santuoką, palikdamas butą ir už jį mokėdamas paskolą bankui. tai būtų buvę kaip alimentai. Gal kažkuria prasme tai ir neblogas variantas, bet nors ir pakeičiau darbą, ir dabar uždirbu 1200 lt, mokėti 78 kvadratų buto komunalinius mokesčius ir išgyventi - nelabai išeina. O dar kirbėjo abejonė - o jei išsikels į tą filipiniją ir sugalvos bankui nebemokėti?... Laimė, tuo suabejojo ir banko vadovai, todėl nedavė teismui sutikimo. Skyrybų byla buvo nutraukta.
Per patį skyrybų įkarštį, aš draugavau su tuo vyruku. Buvo įvairių minčių, pamąstydavome ir apie bendrą ateitį. Tačiau bendraujant išryškėjo nemažai charakterio savybių, kurios man labai nepatinka. O pasakymas, kad aš per daug šokinėju apie savo dukrytę, padjo galutinį tašką. Po to nebenorėjau jo nei matyti, nei girdėti.
Supratau, kad bet kuris vyrukas anksčiau ar vėliau man ką nors papriekaištaus dėl dukrytės.
Supratau, kad geriau, nei turėjau, aš neturėsiu. Tikrai nenoriu kokio lopo, kuris pas mane ateitų kleckų paėsti, nugniaužyti kur kampe ir dar priekaištautų, kad per daug myliu savo vaiką. Todėl, jei MB iš naujo manęs nepamils, jei nepanorės grįžti, aš geriau liksiu viena, bet dukrytės tai neaukosiu!
Žinokite, kaip MB supyko, kai sužinojo, jog nebeturiu draugo!
Buvo išvažiavęs mėnesiui į filipiniją. kai grįžo, pasiūliau jam pamiršti visas nesąmones. Nesvarbu, kuris pradėjome ir kiek kartų kam nusidėjome. Bet dabar susitaikykime. Rūpinkimės namais ir vienas kitu. jausmai po truputį sugrįš. Bent jau aš dar turiu už ką jį mylėti, nepriklausomai nuo to, kas dabar vyksta. Jis gi man atrėžė, kad myli ją. Neišvažiuoja ten todėl, kad bankas nieko daryti neleidžia (mano tėtis isitikinęs, kad niekas ten jo pernelyg nelaukia). Taip ir gyvename dabar - jis sumoka visus mokesčius, nuperka maisto. kartais aš nuperku. Ūkio darbai apsiriboja tuo, kad kartais išplauna kokią lėkštę. Visas gyvenimas - prie kompiuterių. susijungia kartais juos net 2.
Aš pradėjau taupyti pinigėlius - po 500 lt kas mėnesį. paklausta, kaip panaudosiu santaupas (per metus jų susikaups, jei viskas laimingai, 6000 lt), atsakiau, kad priklausys nuo situacijos - jei grįš į protą ir į šeimą, panaudosime kartu - gal ūkiui, gal kur keliausime.
Mano tėtis norėtų tikėti, kad MB neturi jokios panelės, bet porą kartų įslinkusi į kambarį (smalsi gyvatė esu, ar ne?

), mačiau JĄ miegančią įsijungusią internetinę kamerą. Vieną kartą net kompą buvo į sėdimąją atgręžusi. O jis naktimis irgi miega kompą įsijungęs, kartais net lempos negesina.
tai va, gerai pamąsčius, aš sveika, vaikelis - irgi rimtų ligų neturi. Turiu duonos ir sviesto ant jos. Turiu kam kojines plauti, yra, kas mano išvirtus kleckus valgo.
Tik manęs tas žmogus neapkabina, neturiu teisės ir aš jo apkabinti, nors kartais taip noriu

. Beveik nesikalbame. Aš negaliu jausti abejingumo. mano širdyje yra daug meilės. ir kartais neapykantos. kai užvemia apie meilę jai, kai sako, kad aš jam buvau bloga, kad jis man yra ex vyras, kai pareiškia, kad geriau miegos su kompu nei su manimi, taip ir norisi vožti kočėlu per sprandą (teatleidžia man forumietė, kuri nekaltai nukentėjo nuo buvusios brolienės keršto, bet aš kerštą pateisinu - neaišku, ką tas brolužėlis savo ex žmonelei prišnekėjo ir kiek širdelę užgavo).
Bet aš nesiskundžiu - gavau, ko buvau verta. ir gyvenu kol kas karališkai, palyginus su tuo, ką iškentėjo amžiną atilsį Inesėlė, ką kenčia kiti žmonės.
Aišku, labai norėčiau, kad mūsų šeima pasveiktų.
Ačiū, kas perskaitė iki galo