Taip, alimentų galima prisiteisti iki trečdalio algos. Bet maksimumą skiria, jei vaikui yra kokie spec. poreikiai - akinukai, nuolat perkaimi būtini vaistai (tipo insulino) ir pan. O darželinukui skiria tai labai ne daug - poreikiai ne dideli. Gal kokius 600 Lt iš jo ir išsireikalaučiau. Kai paskaitinėjau teisės forumą, buvau pakraupus, kai vos 1000 Lt alimentams teikiasi išdrebinti ir po 10000 Lt uždirbantys tėtušiai.
Apie nuomininkus aš mąsčiau jau senokai. Pirmiausia, tai irgi reikalingos investicijos - paruošti kambarius gyvenimui. Kambaryje, kuriame gyvens svetimas žmogus, turi būti lova, spinta, spintelė, darbo stalas, televizorius...
Kalbėjausi su bendradarbe, kuri mirus mamai kelis kartus turėjo nuomininkus. Tai sakė materialinės paramos iš to didelės nėra. Vis tiek tas žmogus degina elektrą, naudojasi vandeniu, tai praktiškai padengia tik savo išlaidas. Tai tie žmogučiai gyvena kartu daugiau dėl to, kad nebūtum vienas savo dideliame bute.
Klausiau saviškio - kodėl jis neišeina iš čia, jei jau taip nori laisvės, o ač neva ją varžau. Tai jis man atsakė, kad nenori išlaikyti 2 butų ir dar mokėti paskolą. Išėjęs kitur, jis mokės už nuomą, mokesčius aname būste, plius paskolą (ji jo vardu) ir patarnavimus šitame. Be to - ir vaikas šalia. Daugiau ar mažiau, jį mato kasdien. Dėl vaiko, ir man lengviau, kad gyvename čia. Aš turiu vaikui daug veiklos, su ja veikiu tai, ką ji mėgsta - pradedant riešutėlių dėliojimais ant torto, mankštelėmis ir bagiant kompiuteriniais žaidimais, kuriuos irgi žaidžiame kartu. Tai su tėvu ji pabūna gal pusvalandį...
O gyvendama atskirai, aš dukrytę, teismo sprendimu, turėčiau atiduoti visai dienai ar savaitgaliui.
Išeidama gyventi kitur, aš priversčiau jį padaryti tai, ko jis labai nenori - išlaikyti 2 butus, nes jo alimentai kaip tik būtų ta suma, kurios turėtų užtekti nuomai ir mokesčiams.
Dar pabandžiau ieškotis papildomo darbo. Radau interviuotojos darbelį - eiti su laptopu po butus ir atlikinėti apklausas. Nieko tiems žmogeliams pirkti nereikia, nė cento nereikia jiems išleisti, bet vis tiek jie nenori įsileisti, nenori kalbėti. Pravaikštai visą vakarą, kartais visai nieko, kartais viena anketa. Tuo laiku dukrytė buvo su tėvu. Aš pamąsčiau, kaip reikėtų daryti gyvenant vienoms - samdyti auklę (o jei neužpildau nei vienos anketos)? Vedžiotis kartu?
O po kokių 2 metų, gal ji ir viena namuose pabūtų. O jei rasčiau kur valytojos darbą, tai gal galėtų ir kartu eiti panorėjusi...
Aišku, visa, ką aš čia dabar rašau, tėra tik bandymas pateisinti būtį, kuria čia tiek prisiskundžiau ir prisiguodžiau.
Šiaip ar taip, kiekviena situacija turi ir savų pliusų.
Ieskokis psichologo, gal jis pades kiek susivokti.
