suprantu,kaip tau sunku,ir patart nieko negalima.sako laikas isgydys.bet gal pas mus turetu jau mokykloj ir semoj auklet taip kad sima butu vertybe,o ne kazkoks nerimtas reikalas.kad pasinaudojau ir palikau.tada gal ir maziau cia musu lankytusi ...
labai uzjauciu,paciai asaros byra.kaip taip gali but kad meole gali pradingti.ji tik mutuoja ,igauna kita forma.o vyrai to nesupranta-tuoj nebemyliu.dar blogiau jei pasitaiko kokia lengvabude,kuriai seima ne vertybe
laikykis.tikiuosiu uz tavo kancias ateis atpildas.sako viskas turi du galus.ateis ir tau linksmybiu metas.tikiuosi ir man taippat.....
QUOTE(sluotaplius @ 2010 11 19, 17:08)
suprantu,kaip tau sunku,ir patart nieko negalima.sako laikas isgydys.bet gal pas mus turetu jau mokykloj ir semoj auklet taip kad sima butu vertybe,o ne kazkoks nerimtas reikalas.kad pasinaudojau ir palikau.tada gal ir maziau cia musu lankytusi ...
labai uzjauciu,paciai asaros byra.kaip taip gali but kad meole gali pradingti.ji tik mutuoja ,igauna kita forma.o vyrai to nesupranta-tuoj nebemyliu.dar blogiau jei pasitaiko kokia lengvabude,kuriai seima ne vertybe
laikykis.tikiuosiu uz tavo kancias ateis atpildas.sako viskas turi du galus.ateis ir tau linksmybiu metas.tikiuosi ir man taippat.....
labai uzjauciu,paciai asaros byra.kaip taip gali but kad meole gali pradingti.ji tik mutuoja ,igauna kita forma.o vyrai to nesupranta-tuoj nebemyliu.dar blogiau jei pasitaiko kokia lengvabude,kuriai seima ne vertybe
laikykis.tikiuosiu uz tavo kancias ateis atpildas.sako viskas turi du galus.ateis ir tau linksmybiu metas.tikiuosi ir man taippat.....
Kaip sako psichologai, meile - ne tik jausmai, bet ir valios, apsisprendimo reikalas. Kaip tik sitos valios, pastangu, apsisprendimo ir truksta musu vyrams.
Nebijau buti viena, taciau vienatve iki meiles ir po meiles labai skiriasi. Gal tureciau padekoti likimui, kad apskritai man dave meile ir kelerius metus laimingo gyvenimo. Bet man atrodo, kad butu lengviau, jei nezinociau, ka tai reiskia buti laimingai su vyru. Liko tik kartelis ir pagieza.
Nelinkiu jam blogo, nenoriu kersto, tik noreciau atsidurti toli toli, kur niekada jo daugiau nesutikciau.
Atrodo, kad as myleti bijau ir nebemoku... dabar galvoju kad geriau nemyleti - skyrybu atveju maziau skauda.
pati stebiuosi, bet taip yra
as taip tikejau meile bet kai sirdi sudauze tai 
pati stebiuosi, bet taip yra
as taip tikejau meile bet kai sirdi sudauze tai
QUOTE(armagedonas @ 2010 11 19, 00:14)
as irgi taip galvoju.nes su manimi jis rimtu planu nekure kai mes buvom kartu 1,5 men.plius yra vaikai.suprantu as apleidau save,bet ir dirbt turejau fizini vyriska darba ir dar vaikai ,namai.o ji be vaiku,dirba sau svaru lengva darba-turi but visada pasitempusi-o ir po darbo nera pervargusi-gali tiek savimi pasirupint tiek kitu...drauge sako kad tem greiciausiai bus ne menuo ar pusantro-greiciausiai ilgiau .man jis tikina kad tik tiek.nezinau.atrodo anksciau nieko itartino nepastebejau.atskirai prabuvom 3,5 men.taigi greiciausiai ji ji kazkuom uzsere.bet as jauciu kad nepasiduosiu.dar ne...jei viska isbandysiu ir nepavyks-teks susitaikyt.bet kol kas dar ne.netikiu kad tas zmogus su kuriuo tokie artimi buvom taip greit mane nustojo mylejes.as bandysiu.aciu uz paguoda.auksciau galva .
Jus sveiko proto esate
?Nepykit,bet dar tokiu idiotisku dalyku negirdejau,neprisigalvokit kazkokiu nelogisku dalyku.O kovoti galite su vejo malunais.....paleiksit,moterys, jus tuos vyrus,nesizeminkit,jei nores,tai pats del jusu kovos.
QUOTE(Kitokia82 @ 2010 11 19, 20:02)
Jus sveiko proto esate ?Nepykit,bet dar tokiu idiotisku dalyku negirdejau,neprisigalvokit kazkokiu nelogisku dalyku.O kovoti galite su vejo malunais.....paleiksit,moterys, jus tuos vyrus,nesizeminkit,jei nores,tai pats del jusu kovos.
?Nepykit,bet dar tokiu idiotisku dalyku negirdejau,neprisigalvokit kazkokiu nelogisku dalyku.O kovoti galite su vejo malunais.....paleiksit,moterys, jus tuos vyrus,nesizeminkit,jei nores,tai pats del jusu kovos.Man taip patinka skaityti grieztus komentarus, linkincius atsipeiketi
atrodo, jog kazkas tai minutei susipurto viduje 
QUOTE(Cashmere @ 2010 11 17, 16:48)
Mes ir po 7 metų išsiskyrėm, nors jis pasikeitė dar ankščiau, galioja ta 7 metų krizė kažkokia tai.
Na bet jau tavoji situacija, kai palieka dėl kitos dar eina suprast, bet kai nėščia palieka, tai nu ir niekšelis, eina sau
Na bet jau tavoji situacija, kai palieka dėl kitos dar eina suprast, bet kai nėščia palieka, tai nu ir niekšelis, eina sau
ir mums septinti metai ir gili krizė, tiesiog bedugnė.
perskaiciau tokia uz sirdies griebiancia istorija, gal ir isgalvota... tikiuosi, kad pataikysiu i tema, jei ne, tai nepykit 
Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už
rankos ir ištariau: "noriu tau kai ką pasakyti". Ji atsisėdo ir tyliai
pradėjo valgyti. Jos akyse vėl pasirodė liūdesys.
Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet prisiverčiau pasakyti, apie
ką tiek laiko galvojau. "Aš noriu skirtis"... - ramiu balsu pradėjau
pokalbį.
Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Ji tik švelniai
paklausė: "Kodėl?"
Aš nieko neatsakiau. Ji įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: "Tu
ne vyras!". Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus
į pagalvę. Žinau, ji bandė suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet
vargu ar aš galėjau rasti tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O
jos nebemylėjau. Aš tejaučiau jai gailestį.
Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose
sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, bei 30% mano įmonės
akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į skutelius.
Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man tapo
svetima. Man buvo gaila jos, jos iššvaistyto laiko su manimi, bet aš
negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai.
Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam
pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys
apie skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo
tvirtą ir aiškų pavidalą.
Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie stalo, ji
kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau akimirksniu.
Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos įspūdžių dienos su Rasa.
Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau
ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus.
Ryte ji pristatė savo skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji
tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį
abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ji nurodė
paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų sūnus laiko egzaminus,
ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus.
Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau. Ji paprašė manęs
priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną.
Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš
miegamojo iki lauko durų... Maniau ji eina iš proto. Tačiau,
nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu.
Kai papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai
nusijuokė. "Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks
susitaikyti su skyrybomis", - su neslepiama panieka balse pasakė ji.
Aš su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau,
jog noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų,
abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių,
net suplojo rankomis: "tėvelis neša mamytę!" Jo žodžiai suspaudė man
širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų -
visus 10 metrų - nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai
paprašė "nesakyk sūnui apie skyrybas". Aš linktelėjau galvą. Tie jos
žodžiai mane kažkuo nuliūdino. Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės.
Ji nuėjo į autobusų stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į
automobilį ir tylėdamas išvažiavau savo įmonės link.
Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės.
Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga aš
suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą laiką... Pastebėjau, kad
ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę
žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę aš svarsčiau,
ką aš padariau su ja.
Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo
jausmas. Tai buvo moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo
metų man.
Per sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau
to Rasai. Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti.
Turbūt kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek.
Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti ką rengtis. Ji išsimatavo
gana nemažai suknelių, bet niekaip nerado tinkamos. Ji atsiduso:
"visos mano suknelės išaugo". Aš staiga pastebėjau, kad ji tiek
suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva
ją nešti.
Ir staiga man toptelėjo galvon.... ji palaidojo tiek daug skausmo ir
kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš pasilenkiau ir paliečiau jos
galvą.
Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus, tardamas: "tėveli, laikas nešti
mamytę". Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą savo rankose, tapo
svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų
arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį, nes bijojau
persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet paėmiau ją ant rankų, išeidamas
iš miegamojo, pereidamas svetainę ir prieškambarį. Jos ranka apsivyjo
mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau svao glėbyje -
lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną.
Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas
ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį. Sūnus išėjo į mokyklą.
Stipriai ją glausdamas, pasakiau: "aš nepastebėjau, kad mūsų gyvenime
taip trūko artumo".
Nuvažiavau į darbą... skubiai iššokau iš mašinos, palikdamas ją
neužrakintą. Bijojau, kad bet koks delsimas nepriverstų manęs
persigalvoti. Greitai užlipau laiptais į viršų, kur manęs jau laukė
Rasa. "Atleisk Rasa, bet aš nebenoriu skirtis" - ištariau jai.
Ji pažvelgė į mane su nuostaba. "Ar tu karščiuoji?" - ištarė ji,
bandydama paliesti mano kaktą. Aš patraukiau jos ranką. "Atleisk Rasa,
bet aš nusprendžiau nesiskirt. Mano vedybinis gyvenimas buvo nuobodus
greičiausiai todėl, kad mes su žmona nesugebėjome įvertinti mūsų
kasdieninių gyvenimo detalių, bet ne todėl, kad mes nustojome vienas
kitą mylėti. Regis tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną
įnešiau žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis
mus išskirs".
Staiga Rasa tarum pabudo iš miego. Stipriai pliaukštelėjo man per
veidą, trinktelėjo durimis ir pravirko. Aš jau leidausi laiptais žemyn
ir skubėjau link automobilio.
Pakeliui sustojau prie gėlių parduotuvės. Užsakiau gražią gėlių
puokštę savo žmonai. Pardavėja paklausė, ar nenorėčiau ko nors
užrašyti ant atvirutės. Nusišypsojau ir užrašiau "aš nešiosiu tave ant
rankų kiekvieną rytą, kol mirtis mus išskirs".
Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte rankose ir šypsena veide.
Greitai užlipau laiptais į viršų... mano žmona gulėjo lovoje nebegyva.
Mano žmona kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs
su Rasa, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir ji
suprato, kad vilties išgyventi nebėra... Norėdama apsaugoti mūsų sūnų
nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų, ji paprašė palaukti tą vieną
mėnesį...
Dabar - bent jau sūnaus akyse - aš vis dar mylintis vyras...
_______________
Mažos smulkmenos mūsų gyvenimuose ir daro mus laimingus. Mes
išeikvojame daug laiko siekdami didelių namų, gražių automobilių ir
didelės sąskaitos banke. Šie dalykai sukuria sąlygas būti laimingiems,
bet patys savaime neatneša mums laimės. Todėl raskime laiko būti savo
vienas kito draugu, ir darykime tuos mažus malonius dalykus, kurie
daro mus artimais vienas kitam. Būkit laimingi!
Jeigu su niekuo nepasidalinsite šios istorijos, jums tikrai nieko nenutiks.
Tačiau jei pasidalinsite, galbūt kažkam išgelbėsit jausmus.
Didžiausios gyvenimo krizės nutinka tiems žmonėm, kurie pasiduoda,
nesuprasdami, kaip arti sėkmės jie buvo. Tegul ši istorija mums
primena, kad reikia vertinti tai ką turime, kol to nepraradome.
Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už
rankos ir ištariau: "noriu tau kai ką pasakyti". Ji atsisėdo ir tyliai
pradėjo valgyti. Jos akyse vėl pasirodė liūdesys.
Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet prisiverčiau pasakyti, apie
ką tiek laiko galvojau. "Aš noriu skirtis"... - ramiu balsu pradėjau
pokalbį.
Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Ji tik švelniai
paklausė: "Kodėl?"
Aš nieko neatsakiau. Ji įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: "Tu
ne vyras!". Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus
į pagalvę. Žinau, ji bandė suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet
vargu ar aš galėjau rasti tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O
jos nebemylėjau. Aš tejaučiau jai gailestį.
Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose
sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, bei 30% mano įmonės
akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į skutelius.
Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man tapo
svetima. Man buvo gaila jos, jos iššvaistyto laiko su manimi, bet aš
negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai.
Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam
pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys
apie skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo
tvirtą ir aiškų pavidalą.
Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie stalo, ji
kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau akimirksniu.
Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos įspūdžių dienos su Rasa.
Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau
ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus.
Ryte ji pristatė savo skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji
tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį
abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ji nurodė
paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų sūnus laiko egzaminus,
ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus.
Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau. Ji paprašė manęs
priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną.
Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš
miegamojo iki lauko durų... Maniau ji eina iš proto. Tačiau,
nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu.
Kai papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai
nusijuokė. "Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks
susitaikyti su skyrybomis", - su neslepiama panieka balse pasakė ji.
Aš su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau,
jog noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų,
abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių,
net suplojo rankomis: "tėvelis neša mamytę!" Jo žodžiai suspaudė man
širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų -
visus 10 metrų - nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai
paprašė "nesakyk sūnui apie skyrybas". Aš linktelėjau galvą. Tie jos
žodžiai mane kažkuo nuliūdino. Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės.
Ji nuėjo į autobusų stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į
automobilį ir tylėdamas išvažiavau savo įmonės link.
Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės.
Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga aš
suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą laiką... Pastebėjau, kad
ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę
žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę aš svarsčiau,
ką aš padariau su ja.
Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo
jausmas. Tai buvo moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo
metų man.
Per sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau
to Rasai. Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti.
Turbūt kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek.
Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti ką rengtis. Ji išsimatavo
gana nemažai suknelių, bet niekaip nerado tinkamos. Ji atsiduso:
"visos mano suknelės išaugo". Aš staiga pastebėjau, kad ji tiek
suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva
ją nešti.
Ir staiga man toptelėjo galvon.... ji palaidojo tiek daug skausmo ir
kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš pasilenkiau ir paliečiau jos
galvą.
Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus, tardamas: "tėveli, laikas nešti
mamytę". Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą savo rankose, tapo
svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų
arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį, nes bijojau
persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet paėmiau ją ant rankų, išeidamas
iš miegamojo, pereidamas svetainę ir prieškambarį. Jos ranka apsivyjo
mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau svao glėbyje -
lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną.
Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas
ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį. Sūnus išėjo į mokyklą.
Stipriai ją glausdamas, pasakiau: "aš nepastebėjau, kad mūsų gyvenime
taip trūko artumo".
Nuvažiavau į darbą... skubiai iššokau iš mašinos, palikdamas ją
neužrakintą. Bijojau, kad bet koks delsimas nepriverstų manęs
persigalvoti. Greitai užlipau laiptais į viršų, kur manęs jau laukė
Rasa. "Atleisk Rasa, bet aš nebenoriu skirtis" - ištariau jai.
Ji pažvelgė į mane su nuostaba. "Ar tu karščiuoji?" - ištarė ji,
bandydama paliesti mano kaktą. Aš patraukiau jos ranką. "Atleisk Rasa,
bet aš nusprendžiau nesiskirt. Mano vedybinis gyvenimas buvo nuobodus
greičiausiai todėl, kad mes su žmona nesugebėjome įvertinti mūsų
kasdieninių gyvenimo detalių, bet ne todėl, kad mes nustojome vienas
kitą mylėti. Regis tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną
įnešiau žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis
mus išskirs".
Staiga Rasa tarum pabudo iš miego. Stipriai pliaukštelėjo man per
veidą, trinktelėjo durimis ir pravirko. Aš jau leidausi laiptais žemyn
ir skubėjau link automobilio.
Pakeliui sustojau prie gėlių parduotuvės. Užsakiau gražią gėlių
puokštę savo žmonai. Pardavėja paklausė, ar nenorėčiau ko nors
užrašyti ant atvirutės. Nusišypsojau ir užrašiau "aš nešiosiu tave ant
rankų kiekvieną rytą, kol mirtis mus išskirs".
Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte rankose ir šypsena veide.
Greitai užlipau laiptais į viršų... mano žmona gulėjo lovoje nebegyva.
Mano žmona kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs
su Rasa, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir ji
suprato, kad vilties išgyventi nebėra... Norėdama apsaugoti mūsų sūnų
nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų, ji paprašė palaukti tą vieną
mėnesį...
Dabar - bent jau sūnaus akyse - aš vis dar mylintis vyras...
_______________
Mažos smulkmenos mūsų gyvenimuose ir daro mus laimingus. Mes
išeikvojame daug laiko siekdami didelių namų, gražių automobilių ir
didelės sąskaitos banke. Šie dalykai sukuria sąlygas būti laimingiems,
bet patys savaime neatneša mums laimės. Todėl raskime laiko būti savo
vienas kito draugu, ir darykime tuos mažus malonius dalykus, kurie
daro mus artimais vienas kitam. Būkit laimingi!
Jeigu su niekuo nepasidalinsite šios istorijos, jums tikrai nieko nenutiks.
Tačiau jei pasidalinsite, galbūt kažkam išgelbėsit jausmus.
Didžiausios gyvenimo krizės nutinka tiems žmonėm, kurie pasiduoda,
nesuprasdami, kaip arti sėkmės jie buvo. Tegul ši istorija mums
primena, kad reikia vertinti tai ką turime, kol to nepraradome.
QUOTE(armagedonas @ 2010 11 18, 16:52)
noretusi tuom tiketi,bet jei vyrai yra avinai,kokia tikimybe kad tai ir vel nepasikartos.
bijau galvoti apie kitus santykius.man atrodo geriau stengtis issaugot senus,kiek man tai bekainuotu.juk tarp musu yra stiprus rysys,mes kalbames,kol kas ir po vienu stogu.ji toli.tikiuosi kad sugebesiu ji susigrazint,dar turiu tam laiko ir jegu.grazinuosi.o jei ir kol kas jis nepasidave mano kerams,tikiuosi kad jei jie nesusitiks bent dar pora men tai turiu sansu.juk jie tik pusantro men pazystami,gal 2 dabar ,bet matesi koki men.jei jis buvo toli nuo manes ir ji tuom pasinaudojo,mes buvom apsipyke.ji kaip papuga kartoja kad ji labai supranta.emiausi ir as sios taktikos.duos dievas ir man pavyks,kunas apie mane nepamirses,gal pavyks prikelt ir dvasia.erzinu ji savo isejimais is namu,telefonu skambuciais ir pan .merginos,tikiuosi nesmergsit manes uz tai.noriu but tik su juo ,nes kitaip nenoriu net gyvent
bijau galvoti apie kitus santykius.man atrodo geriau stengtis issaugot senus,kiek man tai bekainuotu.juk tarp musu yra stiprus rysys,mes kalbames,kol kas ir po vienu stogu.ji toli.tikiuosi kad sugebesiu ji susigrazint,dar turiu tam laiko ir jegu.grazinuosi.o jei ir kol kas jis nepasidave mano kerams,tikiuosi kad jei jie nesusitiks bent dar pora men tai turiu sansu.juk jie tik pusantro men pazystami,gal 2 dabar ,bet matesi koki men.jei jis buvo toli nuo manes ir ji tuom pasinaudojo,mes buvom apsipyke.ji kaip papuga kartoja kad ji labai supranta.emiausi ir as sios taktikos.duos dievas ir man pavyks,kunas apie mane nepamirses,gal pavyks prikelt ir dvasia.erzinu ji savo isejimais is namu,telefonu skambuciais ir pan .merginos,tikiuosi nesmergsit manes uz tai.noriu but tik su juo ,nes kitaip nenoriu net gyvent
oi nereikia.
panašioj situacijoj ir aš. dar gyvenam po vienu stogu...
bet suprantu viena tai jo gyvenimas ir jo pasirinkimas. aš nepakeisiu nieko. o man ši situacija duota tam, kad aš užsigrūdinčiau ir kai ką suprasčiau. vienas kaltas nebūna analizuoju savo klaidas. stengiuosi netgi šioje situacijoje įžvelgti gerąją pusę aš tapau stipresnė.
po truputį pratinuosi gyventi viena. sunku ir dar ilgai bus sunku, bet reikia tai išgyventi.
Visos išgyvenom išgyvensit ir jūs adele. Manau tos, kurios tai išgyveno, dabar daug laimingesnės ir stipresnės, nei tos, pas kurias sugrįžo neištikimi vyrai ir dabar gyvena nuolatinėj baimėj ir nerime, kad pirmai pasitaikiusiai pavyzginus uodegą jis vėl pabėgs...
QUOTE(debesyse* @ 2010 11 19, 11:52)
pritariu. nors pati dar visai neseniai negalėjau to suprast. čia juk labai žmogiška, kad pamilsta kitą. ir mum juk taip gali nutikti. kažkodėl mum, moterim, reikia tų dramų, kažkokios kovos dėl santykių. taip, kova gražu, tarkim. bet kad vienos kovojam. negi taip stipriai save nuvertinam,jog netikim, kad yra šitoj žemėj normalių vyrų, nuo kurių nereikės mergų atmušinėt? negi esam vertos tik lakstyt paskui ir žemintis prašydamos meilės iš to, kuris jau pasakė savo sprendimą?
aš žinau, kaip skauda, kai netenki žmogaus, kiek nervų kainuoja skyrybos. žinau tą jausmą, kai žemė slysta iš po kojų. bet taip pat žinau, koks šlykštumas apima supratus, kaip nepasaugojai savęs. taip, skiriantis sunku tuo vadovautis. bet vieną kartą baisiai išgyvenusi skyrybas, antrą kartą mokėjau išsiskirt gražiai, nieko nebeįrodinėjant ir pan. tada ir žaizdos greičiau gyja.
mylinčiam vyrui bus patraukli moteris ir susivėlus, ir irzli, ir verkianti. o jei nemyli, tai gali būt nors pasaulio karaliene, visvien. juk esam vertos geriausio, o ne šliaužiot paskui kažką. čia ne kova dėl meilės. čia net ne meilė. tikrai mylint, manau, galima suprast, kad tas mylimas žmogus pasirinko kitą, ir leisti eiti. tai didžiausias meilės įrodymas. o laikyt vyrą iš egoistiškumo, baimės likt vienai ar vaikų yra tiesiog nesąžininga.
mama visada sakydavo, kad pati patraukliausia žmogaus savybė yra orumas.
aš žinau, kaip skauda, kai netenki žmogaus, kiek nervų kainuoja skyrybos. žinau tą jausmą, kai žemė slysta iš po kojų. bet taip pat žinau, koks šlykštumas apima supratus, kaip nepasaugojai savęs. taip, skiriantis sunku tuo vadovautis. bet vieną kartą baisiai išgyvenusi skyrybas, antrą kartą mokėjau išsiskirt gražiai, nieko nebeįrodinėjant ir pan. tada ir žaizdos greičiau gyja.
mylinčiam vyrui bus patraukli moteris ir susivėlus, ir irzli, ir verkianti. o jei nemyli, tai gali būt nors pasaulio karaliene, visvien. juk esam vertos geriausio, o ne šliaužiot paskui kažką. čia ne kova dėl meilės. čia net ne meilė. tikrai mylint, manau, galima suprast, kad tas mylimas žmogus pasirinko kitą, ir leisti eiti. tai didžiausias meilės įrodymas. o laikyt vyrą iš egoistiškumo, baimės likt vienai ar vaikų yra tiesiog nesąžininga.
mama visada sakydavo, kad pati patraukliausia žmogaus savybė yra orumas.
bet problema ta, kad meilė trunka ribotą laiką. buvo laikas, kai vyro buvau beprotiškai mylima (ir susivėlusi, ir irzli). bet meilė praėjo. tai ką, dabar jis ieškos kitos meilės. ir ką padarysi, ims ir įsimylės kitą. nepateisinu to. jei kažkada įsipareigojai, tai prisiimk atsakomybę.
pritariu dėl orumo. lakstyt iš paskos ir drąskytis nežadu. noriu iš šitos situacijos išeiti garbingai. kaip bebūtų. ir vaikų prieš jį nenuteikinėju. aišku, man tai nemažai kainuoja, bet stengiuosi.
Papildyta:
QUOTE(Cashmere @ 2010 11 20, 00:40)
Visos išgyvenom išgyvensit ir jūs adele. Manau tos, kurios tai išgyveno, dabar daug laimingesnės ir stipresnės, nei tos, pas kurias sugrįžo neištikimi vyrai ir dabar gyvena nuolatinėj baimėj ir nerime, kad pirmai pasitaikiusiai pavyzginus uodegą jis vėl pabėgs...
Siulau paskaityti sita straipsni, cia jis remtasi knyga - vyrai, kurie nekencia moteru, ir moterys kurios juos myli.. labai gera knyga man padejo daug suprasti
http://www.reginospa.../article002.htm
man padejo daug suprastihttp://www.reginospa.../article002.htm
QUOTE(armagedonas @ 2010 11 19, 00:14)
as irgi taip galvoju.nes su manimi jis rimtu planu nekure kai mes buvom kartu 1,5 men.plius yra vaikai.suprantu as apleidau save,bet ir dirbt turejau fizini vyriska darba ir dar vaikai ,namai.o ji be vaiku,dirba sau svaru lengva darba-turi but visada pasitempusi-o ir po darbo nera pervargusi-gali tiek savimi pasirupint tiek kitu...drauge sako kad tem greiciausiai bus ne menuo ar pusantro-greiciausiai ilgiau .man jis tikina kad tik tiek.nezinau.atrodo anksciau nieko itartino nepastebejau.atskirai prabuvom 3,5 men.taigi greiciausiai ji ji kazkuom uzsere.bet as jauciu kad nepasiduosiu.dar ne...jei viska isbandysiu ir nepavyks-teks susitaikyt.bet kol kas dar ne.netikiu kad tas zmogus su kuriuo tokie artimi buvom taip greit mane nustojo mylejes.as bandysiu.aciu uz paguoda.auksciau galva .
jūsų nuomone jūsų vyras yra toks asilas kurį kažkuo galima užšerti ir jis nustos galvot? jaust?
manau kad jis tiesiog pats pasirinko su kuo ir kaip jam būt
QUOTE(debesyse* @ 2010 11 19, 11:52)
pritariu. nors pati dar visai neseniai negalėjau to suprast. čia juk labai žmogiška, kad pamilsta kitą. ir mum juk taip gali nutikti. kažkodėl mum, moterim, reikia tų dramų, kažkokios kovos dėl santykių. taip, kova gražu, tarkim. bet kad vienos kovojam. negi taip stipriai save nuvertinam,jog netikim, kad yra šitoj žemėj normalių vyrų, nuo kurių nereikės mergų atmušinėt? negi esam vertos tik lakstyt paskui ir žemintis prašydamos meilės iš to, kuris jau pasakė savo sprendimą?
aš žinau, kaip skauda, kai netenki žmogaus, kiek nervų kainuoja skyrybos. žinau tą jausmą, kai žemė slysta iš po kojų. bet taip pat žinau, koks šlykštumas apima supratus, kaip nepasaugojai savęs. taip, skiriantis sunku tuo vadovautis. bet vieną kartą baisiai išgyvenusi skyrybas, antrą kartą mokėjau išsiskirt gražiai, nieko nebeįrodinėjant ir pan. tada ir žaizdos greičiau gyja.
mylinčiam vyrui bus patraukli moteris ir susivėlus, ir irzli, ir verkianti. o jei nemyli, tai gali būt nors pasaulio karaliene, visvien. juk esam vertos geriausio, o ne šliaužiot paskui kažką. čia ne kova dėl meilės. čia net ne meilė. tikrai mylint, manau, galima suprast, kad tas mylimas žmogus pasirinko kitą, ir leisti eiti. tai didžiausias meilės įrodymas. o laikyt vyrą iš egoistiškumo, baimės likt vienai ar vaikų yra tiesiog nesąžininga.
mama visada sakydavo, kad pati patraukliausia žmogaus savybė yra orumas.
aš žinau, kaip skauda, kai netenki žmogaus, kiek nervų kainuoja skyrybos. žinau tą jausmą, kai žemė slysta iš po kojų. bet taip pat žinau, koks šlykštumas apima supratus, kaip nepasaugojai savęs. taip, skiriantis sunku tuo vadovautis. bet vieną kartą baisiai išgyvenusi skyrybas, antrą kartą mokėjau išsiskirt gražiai, nieko nebeįrodinėjant ir pan. tada ir žaizdos greičiau gyja.
mylinčiam vyrui bus patraukli moteris ir susivėlus, ir irzli, ir verkianti. o jei nemyli, tai gali būt nors pasaulio karaliene, visvien. juk esam vertos geriausio, o ne šliaužiot paskui kažką. čia ne kova dėl meilės. čia net ne meilė. tikrai mylint, manau, galima suprast, kad tas mylimas žmogus pasirinko kitą, ir leisti eiti. tai didžiausias meilės įrodymas. o laikyt vyrą iš egoistiškumo, baimės likt vienai ar vaikų yra tiesiog nesąžininga.
mama visada sakydavo, kad pati patraukliausia žmogaus savybė yra orumas.
pritariu. ir nei vienas žmogus negerbs žmogaus kuris negerbia pats savęs...
jei meilė yra -kovoti už ją nereikia. jei jau reikalinga kažkokia kova-tokia ten ir meilė..
