sudužusios svajonės x

Mano drauge dabar isgyvena skyrybas skaudzias,tai pirma guodziau aisku kiek galejau,bet dabar jau bandau kitaip jai padeti,nes jei vien guosi,tai irgi negerai manau,turi suprasti,kad reikia gyventi toliau,kad ir kaip sunku.


Pritariu!!!!!
Net paryskinau .

taip bet kaip.kaip priversti save ji paleisti.viskas dar taip sviezia,dar tik vos pora savaiciu gyvenu sitam kosmare.bet `patikekit ne kiek ne lengviau.nepagavau as saves galvojancios apie kita zmogu,nei jis.o jis taip lengvai nusprende uz mus abu-noriu but su kita....kad ir kas bebutu as ji vistiek myliu,nesvarbu kad buvo neistikimas.niekas nesvarbu.negaliu nugalet savo noro ji apkabint,prisiglaust,pajaust jo stiprias rankas.o jam tik reikia kitos....kaip man ji paleisti.kaip nebemyleti

Nusisluostykit asaras, juk taip negraziai atrodom verkiancios. Netikit, paziurekit i veidrodi.

tikiu,prie jo neverkiu.o ir laikausi.tik nezinau ka man toliau daryti.paleisti ar kantriai laukti.nes issidraskyt galima greitai o paskui ir progos gali neatsirasti

aš savo laiku bandžiau laukt. tiesa, neilgai. laukimu gyvent pasirodė per daug baisu.
ką daryt toliau? paleisk jį, gyvenk savo gyvenimą. tai vienintelis būdas susigrąžint kažką.
jei lemta, tai bus. o jei nebus, tai bent savigarbą būsi išsaugojus.

Laikykis. Būna tokių momentų, kai vėl viskas atrodo juoda, bet jie praeina. Kuo toliau, tuo mažiau jų turėtų būti.
Papildyta:


Ačiū teisėjai. Čia tikriausiai galima iš esmės rašyti viską, ką nori, jei nekurstoma kokia tautinė, rasinė ar lyčių nesantaika.
Papildyta:


Pažįstamas jausmas. Geriausiai nukreipti energiją ne į jį, o į save dabar. Laukimu geriau nepasikliauti. Pasikliauk savimi.

Sveikos paneles,
Skaičiau jūsų postus ir pamaniau, kad laikas ir man pasireikšti. Dabar nebeturiu priežasties čia rašyti, nors prieš keturis mėnesius ir turėjau svarią priežastį - po 4 metų draugystės išsiskyriau su vaikinu. Buvo labai liūdna, sumaištis galvoje, noras būti su juo, vėl viską atstatyti į buvusias vėžias, bet kartu ir didelis pyktis, nes žinojau, kad tas noras būtų tik iš mano pusės, o jam jau galvoje ta "nežinoma" ateitis be manęs joje. Tad griežtai nusprendžiau ilgai neliūdėti, taip ir padariau, sutelkiau dėmesį į save, lepinau save, išeidavau su draugais švęsti, stengdavausi kuo mažiau būti viena, turėti veiklą - suprasti save, ko AŠ noriu ir kokio žmogaus noriu šalia. Ir vos ne per prievartą pamiršti jį kaip vaikiną. Jis liko man draugas...na bet kaip dabar pastebiu ta draugystė vis blėsta ir panašėja į pažintį....turbūt neužilgo liks tik prisiminimas.

Ir žinot ką, jaučiuosi gerai, lengvabūdiškiau žiūriu į gyvenimą, sutikau šaunų vaikiną. Esu pakankamai laiminga, nes atsibudau - pamačiau kiek galimybių yra gyvenime. Kiek neatidarytų durų, nematytų vaizdų ir pojučių. Rutina yra jauku ir miela, gera, tačiau neliūdėkite kai tai sugriūna, nes tai reiškia, kad jūsų laukia kažkas dar geresnio:)

Laikykitės panelės, neliūdėkite

ačiū tau

taip sutinku,galbut kazkas musu laukia ateity.nemazai rasanciu issiskiria po draugystes,na vedybu metu.kaip gyvent toms kurios turi vaikus ir kai jau ne niolikos ir net ne dvidesimt metes.juk nelengva save leoint esant mama,ypac jei teks atstot ir teti ir mama.kaip tai padaryti as nezinau.ar daug atrasi tokiu vyru kurie i tave atkreips demesi kad tu su 2 vaikais.yra tokiu,bet vienetai.as nenuvertinu saves,esu grazi,sexuali bent kiek,bet is aplinkiniu praktikos zinau kaip buna.va mano pazystama jau gal 20 metu kaip viena,du vaikus uzsiaugino,buvo net i alkoholio liuna imirkusi.su vaikais ypac sunku vienai.ir nors buvo irgi patraukli moteris-neatsirado jokio zmogaus salia.sako vaikai yra yra kuom rupintis.taip jie myli savo mama vaikiska meile,bet ateis ta diena kai jie susikurs savo gyvenimus ir tu pasileki viena.tu rupiniesi jais ,o kad butu salia zmogus kad galetum galva priglaust.pasidalintu tavo nasta,jei jo nera....as daug masciau apie savo klaidas.aisku dali banddau nurasyt susidariusioms aplinkybems,net ant tos kitos nebepykstu.kalbejau su ja.as ja uzspuoliau,o jai jis pasirodo pamelavo kad tarp musu seniai jau nieko nera.as dabar esu ramesne.jauciu tik kad kol jis cia kad ir draugiskai man gera buti salia jo.dabar istiesu juo dziaugiuosi,kiek ilgai nezinau.tai ir kvaila is mano puses.bet supratau kad per paskutinius metus buvom labai apleide viens kita.truko svelnumo ir ismano puses,ir is jo.nemokejau isklausyt jo,kai jis kalbejo apie musu problemas.galvojau,ai kabinejas ir taip viskas gerai.taip turi buti.man persunku viskas o jis nesupranta.o dabar supratau kad nera persunku.nepersunku mest svori,nepersunku rupintis ne tik vaikais.jei jis liktu su manimi as manau nebedaryciau senu klaidu ir butumem labai laimingi.tik deja musu norai skiriasi,jis nori bandyti su ja,nors ir pastebi kad as pasikeitusi,nebera noro pabandyt su manimi.as suprantu kad viska supratau pervelai,bet net didziausiems nusidejaliams yra duodamas paskutinis sansas.negi as jau ji isnaudojau.kankina nezinia,tik stengiuos nepriskaldyti malku.psichologe sake iset dazniau is namu kad pavydetu-anaiptol.jis tik dziauges kad gal as ka susiradau.man tipo bus lengviau.o is tikruju,negaliu dar apie tai galvot.gal as busiu is tu moteru kurios pasilieka vienos visa gyvenima.net galvoju kad ,nors dauguma bus pries kad tai lyg prakeikimas .tevo pirma zmona kai jis ja paliko niekada daugiau nebuvo su kitu vyru,tai turejo tikrai keikt mano mama ir teva uz jai suteikta skausma.sako prakeiksmai pasiekia ne tuos kuriuos keikia o ju vaikus.gal as ir vel perdaug mistikuoju tik ieskau priezasciu del savo nesekmiu gyvenime.su vyru pragyvenom 12 metu.buvo daug ir vargo ir dziaugsmo.sunki buvo pati pradzia,tikejausi praeje per toki kelia esam vieningi ir saugus.deja likimas nusprende viska apverst aukstyn kojom .dabar man ir vel neramu,ir vel liudna.jau galvojau kad radau zmogu su kuriuo noriu pasenti.kurio stiprios rankos apglebtu kasnakt.jis nervinasi,nenori manes skaudinti,as ji raminu-laikas parodys.kaip bus taip bus.tegu pajunta kad cia jis mylimas ir laukiamas.gal tai jam pades suprast kad geriau neverta ieskoti.

Skaitau ir galvoju - jeigu iš anksto taip nusistatote, kad vienai su vaikais sunku, kad nėra kas apglėbia kasnakt (kad ir tomis pačiomis rankomis, kuriomis čiupinėjo kitą, kiek suprantu), tai žinoma, kad nepavyks nei pačiai optimizmo ateityje atrasti, nei nuo vyro priklausomybės išsivaduoti.

Įdomu, kai man kitos draugės sako - nu bet kaip tu taip gali, viena vaiką užauginai, aš tai negalėčiau... O man čia atrodo nieko tokio, kaip tik - momentais dar ir lengviau. Nelabai suprantu, ko negalėti. Plius, kad ir išsiskyrus, motinai nereikia atstoti tėvo, tėvas juk lieka. Ir jeigu jis padorus žmogus, tai tikrai neturėtų mesti vaikų vien todėl, kad jo vaikų mamai jausmai išblėso, ar ne

O šiaip, kai pati save myli, kai mintyse tiki, kad atsiras tavęs vertas žmogus, kuris mylės ir priims su visais vaikais, tai ir atsiranda (praktika kalba). Tik žinoma, prieš tai gali tekti išmokti gyventi pačiai vienai Ir tikrai, jeigu finansinė situacija leidžia, tai gyvenimas be vyro gali būti niekuo ne blogesnis

Dar pabaigai - pradėjau tikėti ne į kažkokią tais amžiną pasakišką meilę, o į dviejų žmonių norą būti kartu. Dabar pagalvokit - sutinkate naują žmogų, gimsta jam jausmai, trokštate būti kartu...o vyras jus bando sulaikyti, ašaras lieja, priekaištauja, aukos sindromą išgyvena, pyksta ir pan. Kažin, ar labai jau paveiktų, jeigu tikrai jausmai tarpusavy išblėsę (dėl bet kokių priežasčių). Aš suprantu, šeima - tai ne tik romantika, tai tuo pačiu ir įsipareigojimas. Bet....jeigu noras būti kartu pradingsta....kažin ar galima prievarta sulaikyti žmogų prie savęs vien dėl to, kad yra atsakomybė už vaikus. Ai, ne - bendriau galima. Tik ar tiek vienas, tiek kitas, tiek tie patys vaikai bus laimingi.....? Vargu.

Nu skaitau ir nesuprantu, koks angelėlis vargšas tas jūsų vyras, baisiai prisikentėjęs nuo žmonos blogos. Ir dar bendraujat su jo meiluže

sluotaplius skaitau jusu istorija ir galvoju kad man jusu gaila,suprantu kad sunku,pati ta isgyvenau,bet kur jusu saviverte?kur pagarba sau ir nepagarba vyrui,pabegusiam pas kita?visu pirma reikia save myleti otadaatsiras ir mylintis vyras salia