QUOTE(sluotaplius @ 2010 11 21, 23:36)
taip sutinku,galbut kazkas musu laukia ateity.nemazai rasanciu issiskiria po draugystes,na vedybu metu.kaip gyvent toms kurios turi vaikus ir kai jau ne niolikos ir net ne dvidesimt metes.juk nelengva save leoint esant mama,ypac jei teks atstot ir teti ir mama.kaip tai padaryti as nezinau.ar daug atrasi tokiu vyru kurie i tave atkreips demesi kad tu su 2 vaikais.yra tokiu,bet vienetai.as nenuvertinu saves,esu grazi,sexuali bent kiek,bet is aplinkiniu praktikos zinau kaip buna.va mano pazystama jau gal 20 metu kaip viena,du vaikus uzsiaugino,buvo net i alkoholio liuna imirkusi.su vaikais ypac sunku vienai.
.dabar man ir vel neramu,ir vel liudna.jau galvojau kad radau zmogu su kuriuo noriu pasenti.kurio stiprios rankos apglebtu kasnakt.jis nervinasi,nenori manes skaudinti,as ji raminu-laikas parodys.kaip bus taip bus.tegu pajunta kad cia jis mylimas ir laukiamas.gal tai jam pades suprast kad geriau neverta ieskoti.
Skaitau ir galvoju - jeigu iš anksto taip nusistatote, kad vienai su vaikais sunku, kad nėra kas apglėbia kasnakt (kad ir tomis pačiomis rankomis, kuriomis čiupinėjo kitą, kiek suprantu), tai žinoma, kad nepavyks nei pačiai optimizmo ateityje atrasti, nei nuo vyro priklausomybės išsivaduoti.
Įdomu, kai man kitos draugės sako - nu bet kaip tu taip gali, viena vaiką užauginai, aš tai negalėčiau... O man čia atrodo nieko tokio, kaip tik - momentais dar ir lengviau. Nelabai suprantu, ko negalėti. Plius, kad ir išsiskyrus, motinai nereikia atstoti tėvo, tėvas juk lieka. Ir jeigu jis padorus žmogus, tai tikrai neturėtų mesti vaikų vien todėl, kad jo vaikų mamai jausmai išblėso, ar ne
O šiaip, kai pati save myli, kai mintyse tiki, kad atsiras tavęs vertas žmogus, kuris mylės ir priims su visais vaikais, tai ir atsiranda (praktika kalba). Tik žinoma, prieš tai gali tekti išmokti gyventi pačiai vienai

Ir tikrai, jeigu finansinė situacija leidžia, tai gyvenimas be vyro gali būti niekuo ne blogesnis
Dar pabaigai - pradėjau tikėti ne į kažkokią tais amžiną pasakišką meilę, o į dviejų žmonių norą būti kartu. Dabar pagalvokit - sutinkate naują žmogų, gimsta jam jausmai, trokštate būti kartu...o vyras jus bando sulaikyti, ašaras lieja, priekaištauja, aukos sindromą išgyvena, pyksta ir pan. Kažin, ar labai jau paveiktų, jeigu tikrai jausmai tarpusavy išblėsę (dėl bet kokių priežasčių). Aš suprantu, šeima - tai ne tik romantika, tai tuo pačiu ir įsipareigojimas. Bet....jeigu noras būti kartu pradingsta....kažin ar galima prievarta sulaikyti žmogų prie savęs vien dėl to, kad yra atsakomybė už vaikus. Ai, ne - bendriau galima. Tik ar tiek vienas, tiek kitas, tiek tie patys vaikai bus laimingi.....? Vargu.