QUOTE(beveikrami @ 2010 12 02, 20:50)
Kažkoks totalus briedas. Moteris, kurios širdis sudaužyta, kurios vaikai augs be tėčio, turi šokinėti iš džiaugsmo, kad jos vyras staiga pajuto gamtos šauksmą ir tikriausiai sutiko supermeilę...
O paskui dar uždrėbta, kad "linkiu susitaikymo su situacija".
Apie šokinėjimą iš džiaugsmo nė kalbos nebuvo, nereikia iškraipyti žodžių. Vaikai tėvo nepraranda, šiaip ar taip, jis visados liks jų tėvu. Kiti sugeba per atstumą rūpintis daug geriau, nei kad būdami namie, bet įlindę į kompą, bendraudami kas vakarą su meiluže.O paskui dar uždrėbta, kad "linkiu susitaikymo su situacija".
O susitaikymas su situacija kartais yra šimtą kartų geriau, nei kad vidinis drąskymasis, kuris iš esmės nieko nekeičia, jeigu antra pusė jau priėmė tokį sprendimą ir netgi išvažiavo pas kitą.
QUOTE(Fabyte @ 2010 12 03, 09:42)
Turbut jus ir nesuprasit... Nes arba to niekada nepatyrete arba niekada nemylejote. Be abejo, jausmu nesuvaldysi, bet neatrodo, kad tai butu ta didzioji meile...
Oi, tik nereikia spręsti apie kitus, kas ir kiek yra mylėjęs...


O šiaip mes negalime įlįsti į kito žmogaus vidų ir pajausti to paties, ką jaučia kitas. Ir negalime matyti ar žinoti, kur didžioji, o kur mažoji meilė.
Aš tik esu už tai, kad nereikia žemintis prieš kitą, jeigu jam neberūpi nei šeima, nei jausmai, nei bendri ateities planai.
Sluotaplius, kaip suprantu, padarė tikrai daug, kas buvo jos galioje. Juk ji bandė. O vyrui tas buvo nė motais. Tai galima lieti ašaras likusį gyvenimą, koks jis niekšas. Arba galima po truputėlį stiprėti dvasiškai ir keltis naujam gyvenimo etapui. Tai tik tiek ir tenorėjau pasakyti.